Kokybiškas švietimas ir nacionalinės kultūros sklaida – Lietuvos ateičiai

Pripažinkime – Lietuvos švietimo sistema ir visi jos dalyviai gyvena nuolatinių pertvarkymų nuotaikomis, tačiau svarbiausi iš jų taip ir lieka neįgyvendinti. Neužbaigtos, pamirštos, kai kuriose srityse net nepradėtos reformos sukūrė didelį atotrūkį tarp to, ko reikia mūsų žmonėms ir šiuolaikinei visuomenei, ir to, kas siūloma.

Mums reikalinga geriausiais Europos pavyzdžiais paremta, vientisa ir veikianti švietimo sistema, užtikrinanti ryšį tarp pradinio, bendrojo, profesinio ir aukštojo mokslo. Bet pirmiausiai turime nusistatyti prioritetus, kokios kompetencijos bus reikalingos Lietuvos valstybėje gyvenantiems ir ją kuriantiems žmonėms.

Lietuvai reikia kvalifikuotų mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir, savaime suprantama, tinkamo jų darbo įvertinimo ir atlygio. Reikalinga nauja ir aiškiai reglamentuota mokytojų rengimo sistema. Būtina kartu su pedagogų bendruomene paruošti mokytojų perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo programą, kuri suteiktų aiškią garantiją, kad mokytojams bus sudarytos visos galimybės tobulėti ar pakeisti darbo pobūdį, jei toks poreikis atsiras. Šis procesas yra be galo jautrus, bet absoliučiai būtinas.

Švietimo ministras turi būti vienu iš trijų pagrindinių Vyriausybės narių, jam turi būti garantuota Ministro Pirmininko ir Prezidento parama.

Reikia inicijuoti Nacionalinį susitarimą dėl ilgalaikės švietimo strategijos, kurioje būtų sutarta dėl aiškios švietimo kokybės kartelės ir adekvataus finansavimo.

Lietuvos nacionalinė kultūra yra neatsiejama Europos kultūros dalis, ji padeda mums įsitvirtinti Europoje, iš kurios prieš savo valią kažkada buvome išvaryti. Kietakakčių tautinio identiteto puoselėtojų aktyviai peršamas požiūris, esą Europa naikina ar gali praryti Lietuvos kultūrinį identitetą, yra nepagrįstas ir išgalvotas.

Šiuolaikinė kultūra ir menas jau seniai peržengė uoliausių nacionalinio paveldo puoselėtojų brėžiamas ribas. Kultūros skatinimas negali būti redukuojamas iki tautinio kostiumo idėjos.

Prezidentas gali ir turi pasiūlyti platų Susitarimą dėl ilgalaikės nacionalinės kultūros skatinimo ir sklaidos strategijos. Švietimas ir kultūra yra tos šalies vidaus politikos sritys, kur ypač trūksta Prezidento autoriteto ir kvietimo veikti vardan bendro tikslo. Ne viskas, ko gali ir turėtų imtis Prezidentas, privalo būti įrašyta Konstitucijoje.

Būtina sinergija – proveržis kultūros sektoriuje neatsiejamas nuo šalies švietimo strategijos. Kultūros skatinimas ir sklaida privalo būti visiškai integruota į šiuolaikinę švietimo sistemą. Todėl Lietuvos kultūra ir švietimas turi būti pertvarkomi remiantis bendrais atskaitos taškais. Šalies kultūros skatinimui ir sklaidai turi būti užtikrinta auganti finansinė parama, ne tik per Europos Sąjungos fondus bei programas.