Koordinuota užsienio ir europinė politika

Lietuvos užsienio ir europinė politika išgyvena rimtą krizę – pirmiausia todėl, kad per pastarąjį dešimtmetį beveik nustota šiais klausimais diskutuoti šalies viduje. Nesant vidinės diskusijos ir svarstymų – tiek tarp šalies valdžios institucijų, tiek su visuomene, nebeliko aiškios strategijos ir tikslų, nebeaišku, ką gali Lietuva pasakyti pasauliui ir kam jai to reikia. Susidaro įspūdis, kad valdžiai net naudinga nužeminti Europos Sąjungos svarbą iki išmokų lygio.

Užsienio ir europinė politika nėra Prezidento nuosavybė, o dar viena sritis, kur reikia jo telkiančios ir koordinuojančios lyderystės. Privalome grąžinti užsienio ir europinius reikalus į visos šalies politinį gyvenimą. Prezidento, Seimo ir Vyriausybės bendras darbas, suderintos iniciatyvos turi būti skirtos Lietuvos ir jos piliečių saugumui, mūsų valstybės ir tautos šiuolaikiškumui, vakarietiškumui ir gerovei užtikrinti.

Pagaliau privalome tapti aktyviais visų Europos politinių ir saugumo procesų dalyviais. Po 15 metų narystės Europos Sąjungoje nebegalime likti tik įvykių stebėtojais ar solidariais vykdytojais – laikas rodyti tikrą lyderystę. Turime patys kurti Europos Sąjungos politinę darbotvarkę, ypač kalbant apie Rytų partnerystės, mums labiausiai rūpimus Vidurio Europos ir Baltijos jūros regiono klausimus.

Lietuvos strateginis įsipareigojimas Rytų partnerystės šalims, visų pirma, Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai, siekiant jų priartėjimo prie Europos Sąjungos demokratinių ir ekonominių standartų bei narystės joje privalo likti kertiniu mūsų užsienio politikos uždaviniu.

Akivaizdu, kad Rusijos vykdoma agresyvi ir ekspansinė politika yra grėsmė Lietuvos ir visos Europos saugumui, vienybei ir demokratinei sąrangai. Lietuvos diplomatinės pastangos užtikrinant tvirtą ir solidarumu grindžiamą Europos Sąjungos politiką Rusijos atžvilgiu yra prioritetinės svarbos.

Iššūkiai Lietuvai pasireiškia įvairiomis formomis. Todėl privalome įdėti visas pastangas, kad Lietuva su Europos Sąjungos pagalba uždarytų Astravo atominę elektrinę. Tam reikalinga tikra, o ne „reitinginė“ lyderystė, nes tai – Lietuvos žmonių saugumo užtikrinimas dabar ir ateities kartoms.

Santykiuose tiek su Baltarusija, tiek su Rusija turime vadovautis pagrindiniu principu: Lietuvos saugumas – aukščiau trumpalaikės ekonominės naudos. Būtent per galimus pavojus šalies saugumui turime vertinti santykius su šiomis kaimyninėmis šalimis. Čia kalbu ir apie Lietuvos valstybės ir visuomenės atsparumo hibridinio karo grėsmėms užtikrinimą bei didinimą.

15 metų Lietuvos narystės Europos Sąjungoje tikrai nenuvylė Lietuvos piliečių. Akivaizdu, kad Lietuvos žmonės savo perspektyvas sieja būtent su Lietuva stiprioje Europoje, su ateitimi Europos Sąjungoje. Iki šiol narystė Europos Sąjungoje nebuvo išnaudojama tiek, kiek tam buvo ir vis dar yra galimybių.

Nesugebėjimas pilnai ir tinkamai panaudoti Europos Sąjungos skiriamą finansinę paramą – vienas pavyzdžių. 605 mln. eurų – tai yra skaičius, kurio nepajėgiame paversti realiais darbais mūsų kraštui. Lietuvai gyvybiškai reikia investicijų ne vien tik į asfaltą, komunikacijas ar šalies ūkius – būtina sutelkti didesnę paramą smulkiems šeimos verslams, ypač šalies regionuose. Tam Europos Sąjunga pastaraisiais metais skyrė ypatingą dėmesį.

Kad geriau išnaudotume kiekvieną Europos Sąjungos skiriamą paramos eurą, reikia efektyviai veikiančios europinių projektų valdymo ir gerųjų pavyzdžių sklaidos praktikos, kuri pagelbėtų savo idėjas norintiems įgyvendinti projektų rengėjams.

Verta išsklaidyti nepagrįstas iliuzijas – Europa Lietuvos bėdų už mus nesprendė ir neišspręs. Kuo greičiau tai suprasime, tuo geriau mums patiems. Finansinė Europos Sąjungos parama išliks didelė paspirtis, bet esminiai pokyčiai – mūsų visų, pilietinės visuomenės ir politikos lyderių rankose.