Mano vizija

Europietiška Lietuva

Prabėgus trims dešimtmečiams nuo Sąjūdžio ir Baltijos kelio, jau 15 metų esam Europos šeimoje. Tai ne šiaip sau pasiekimas – tai mūsų visų tikėjimo Valstybe ir bendro darbo, atkaklių ir nuolatinių pastangų rezultatas.

Nėra abejonių – daug nuveikta, kad Lietuva pasikeistų į gera. Tačiau iš pavienių pokyčių ir jų detalių neišnyra ateities Lietuvos, tikros europietiškos Lietuvos paveikslas. Vis dėlto daugelis šiandien norėtų pasidžiaugti svaresniais Lietuvos pasiekimais. Daugelis pasigenda bendrumo jausmo mūsų valstybėje. Norėtųsi daugiau pagrindo optimizmui ir užtikrintumui. Daugiau erdvės laisvei, mintims ir idėjoms.

Pastaraisiais metais valdžioje esančiųjų pasirinktas kelias kaip išeitį mūsų šaliai primesti pigios valstybės modelį tik dar labiau sustiprina žmonių nuogąstavimus, kad aukštesnių gyvenimo standartų tikėtis neverta.

Lietuvoje jau tapo norma, kad valstybės politiniai lyderiai ne tik nesiderina – dažnai jie net nesišneka tarpusavyje. Valdžios arogancija tampa tarsi paveldima. Tai yra pigi politika: vieni valdžios rūmai – prieš kitus, ir taip – daugybę metų.

Savęs bei aplinkinių klausiu: ar Lietuva pigia ir uždara valstybe verčiama sąmoningai? Tikiu, kad nebūtinai. Greičiau tai – pasekmė, jog per ilgai, nedovanotinai ilgai Lietuvos politikoje, o ypač pastarąjį dešimtmetį, buvo ignoruojamas balsas tų, kurie mėgino sakyti, kad demokratijos mūsų valstybei nebus per daug. Kad svarbiausi valstybės klausimai turi būti deramai aptarti, o ne nuspręsti vienuose valdžios rūmuose.

Nepakankamas dėmesys demokratijai atvedė prie politinio gyvenimo uždarumo ir atotrūkio nuo mūsų piliečių. Tuo pačiu išaugo gretos tų, kurie kliaujasi „politiniais gelbėtojais“, dosniai žarstančiais svetimą gėrį. Visuomenė supriešinta ir padalinta.

Pernelyg ilgai Lietuvoje buvo veikiama po vieną, per dažnai buvo atsukama nugara, kai reikėjo tiesiog ištiesti ranką. Kai reikėjo siekti bendro susitarimo, nugalėjo skaldymas ir politinės rietenos, sąskaitų suvedinėjimas ir knaisiojimasis praeityje. Kas labiausiai dėl to nukenčia, lieka užmirštas ir nustumtas – Lietuvos žmogus. Ir jis renkasi savo kelią – be Lietuvos.

Kiekvienas Lietuvą paliekantis mūsų bendrapilietis iš esmės siunčia vieną ir tą pačią žinią: jis jaučiasi esąs europietis – daug labiau nei pastarųjų metų Lietuvos valdžia. Jis nori europietiškų galimybių. Ir jis negrįš į jokią kitą Lietuvą, tik į europietišką.

Privalome susivienyti dėl bendrų tikslų. Man nepriimtini valdymo metodai, kai vietoj sutarimo ir sutelkto darbo einama lengviausiu keliu – kviečiantis ant kilimėlio ir dominuojant bet kokia kaina. Reikia padaryti galą beprasmėms rietenoms, butaforinėms vienadienėms reformoms ir bukiems draudimams.

Esu įsitikinęs, kad mūsų valstybė gali ir tiesiog privalo iki galo nueiti visą kelią į Europietišką Lietuvą. Jokios alternatyvos tam nėra. Lietuvos politiniai lyderiai ir jų darbai turi pagaliau nekelti nė mažiausios abejonės. Valdžia gali ir turi tapti tokia pat europietiška, kokia jau dabar yra mūsų visuomenė, mūsų piliečiai.

Europietiška Lietuva – toks mano tikslas, pareiga ir pašaukimas. Toks mano įsipareigojimas Jums ir Lietuvos ateičiai.

Aš tikiu

  • Laisvu ir atsakingu Lietuvos žmogumi.
  • Liberalia demokratija, o ne „gelbėtojais“, jų draudimais ir vaučeriais.
  • Tikra ir telkiančia, o ne „reitingine“ lyderyste.
  • Pilnaverte Europietiška Lietuva, o ne pigia Europos kopija.

 

Mano Europietiška Lietuva – tai šie 5 įsipareigojimai Lietuvai ir piliečiams.

seima2

darbo

kultura

gynyba

gaublys