P. Auštrevičius. Kodėl Europos federacija Lietuvai būtų naudinga
Artėjančių Europos Parlamento rinkimų ir Rusijos karinės agresijos Ukrainoje kontekste Laurynas Kasčiūnas kelia teisingus klausimus dėl Lietuvos saugumo ateities.
Tačiau jo pasiūlymai yra vienpusiški ir, deja, neatitinka ne tik ilgalaikių Lietuvos interesų, bet ir parodo klaidingą politinių realijų Europoje suvokimą.
Europa ir Lietuvos saugumas
Dabartinė krizė Ukrainoje aiškiai parodė, kad nepaisant trumpalaikių konfliktų ir apsižodžiavimų, transatlantinis aljansas yra stiprus ir vieningas, pasiruošęs užtikrinti savo narių saugumą ir turintis vieningą saugumo aplinkos transatlantinėje erdvėje matymą. Jei kas ir kelia grėsmę aljanso vientisumui, tai ne europiečių noras „išstumti“ JAV iš Europos saugumo sistemos, bet labiau pačių amerikiečių pastaraisiais metais aktyviai propaguotas strateginis persiorientavimas į Ramiojo vandenyno regioną, dėl šio regiono svarbos kaitos.
Kita vertus, JAV jau seniai ir pagrįstai skundžiasi neadekvačiu naštos pasidalijimu tarp dviejų transatlantinio aljanso ramsčių, t.y. JAV ir Europos. Gynybai skirdami gerokai mažiau nei JAV, europiečiai „joja JAV ant nugaros“ ir neinvestuoja į gynybą tiek, kiek turėtų. Todėl europietiškasis aljanso ramstis turėtų būti stiprinamas ne NATO vaidmens Europos saugumo architektūroje sąskaita, o priešingai – siekiant sustiprinti NATO.
Tuo tarpu pavojingiausias scenarijus Lietuvai būtų tas, jei mes liktume pilkojoje saugumo zonoje, t.y. jei ilgainiui JAV mažinant įsipareigojimą Europos gynybai, atsiradusio vakuumo neužpildytų jokia kita Lietuvai draugiška ir palanki saugumo struktūra. Nėra abejonės, kad fundamentalus Lietuvos saugumo interesas yra kuo didesnis JAV įsitraukimas ir įsipareigojimas Europos gynybai, taigi ir NATO gyvybingumas. Tačiau mes turime sugebėti matyti bent kelis ėjimus į priekį ir įvertinti ilgojo laikotarpio rizikas. Todėl labiausiai Lietuvos interesus atitiktų dviejų krypčių strategijos laikymasis: visomis išgalėmis siekti JAV vaidmens Europos saugumo architektūroje išsaugojimo ir tuo pačiu Europos saugumo įsipareigojimų didinimo ir gynybinių pajėgumų stiprinimo.
Be to, jei jau Europa sugebėtų sukurti funkcionalias karines pajėgas suderintinas su NATO penktajam straipsniui prilygstančiomis saugumo garantijomis, kodėl tokios garantijos turėtų būti menkesnės nei pačios NATO? Europos Sąjungos karinės išlaidos šiandien net keletą kartų viršija Rusijos, tačiau didžioji dalis jų yra skiriama administracinėms reikmėms, o ne tikrojo gynybinio potencialo stiprinimui ir naujai ginkluotei įsigyti. Sukūrus labiau integruotą karinę struktūrą Europoje ir tokiu būdu suefektyvinus karines išlaidas, ES karinės pajėgos būtų gerokai modernesnės ir pajėgesnės nei Rusijos. Ir akivaizdu, kad jei jau ES būtų pasiekusi tokį integracijos lygmenį, ji gintų savo teritoriją lygiai taip pat kaip JAV gintų Aliaską ar Naująją Meksiką.
Ar tikrai Europos federacija yra futuristinis projektas?
Savo straipsnyje kalbas apie Europos federaciją L. Kasčiūnas vadina futuristinėmis. Tačiau realybė tokia, kad ES tam tikrose srityse jau šiandien veikia kaip federacija. Viršvalstybiniu lygmeniu jau kurį laiką yra valdomos prekybos, žemės ūkio bei pinigų (euro) sritys. Po krizės patvirtintus naujas makroekonominės valdysenos priemones ir įkūrus bankų sąjungą su bendrais europiniais fondais bankams gelbėti, buvo žengtas tvirtas žingsnis federacijos link ir šioje svarbioje srityje. Viršvalstybiniu būdu valdomos politikos ne tik neprieštarauja valstybių –narių interesams, bet atvirkščiai – juos darniai papildo. Nemanau, kad Lietuvos žemdirbiai pritartų L. Kasčiūno norams nacionalizuoti ES Bendrąją žemės ūkio politiką, nustačius paramą žemdirbiams pagal šalies biudžeto galimybes.
Minėtose srityse ES lygmens valdysena yra efektyvesnė nei nacionalinio lygmens. Kitos tokios sritys – tai energetika, užsienio politika ir gynyba. Dėl visiems suprantamų priežasčių Lietuva jau daugelį metų siekia gilesnės energetinės integracijos Europoje. Dabartinės krizės Ukrainoje akivaizdoje tapo akivaizdu, kad mūsų interesas yra ir veiksmingesnė bei greičiau reaguoti galinti bendroji ES užsienio politika.
Kita vertus, federalistai nesiekia labiau centralizuoto valdymo tose srityse, kurios būtų efektyviau valdomos nacionaliniu lygmeniu. Tai tokios sritys kaip mokesčiai, socialinė politika, kultūra ar švietimas. Šios sritys turi likti išimtinėje valstybių narių kompetencijoje su minimaliomis koordinacinio pobūdžio galiomis ES institucijoms.
Galiausiai būtina suvokti, kad Lietuva nėra Jungtinė Karalystė. Mes nesame didelė nuo žemyno atskirta sala su viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir viena patikimiausių pasaulio valiutų. Turime būti realistais ir matyti istorinį Lietuvos raidos kontekstą. Deja, negalime išsikraustyti į Madagaskarą ir pernakt sukurti didelės ir turtingos ekonomikos su atitinkamais kariniais pajėgumais. Lietuva yra maža ir pažeidžiama. Jau kelis šimtus metų tokie esame ir nepanašu, kad artimiausiu metu taptume kitokie. Todėl pagrindinė Lietuvos išlikimo ir klestėjimo sąlyga yra draugiškų ir civilizacine prasme mums artimų sąjungininkų turėjimas. Ir kuo labiau būsime su tais sąjungininkais susirišę tampriais politiniais, kultūriniais ir ekonominiais saitais, tuo būsime stipresni ir saugesni.
Minėdami Gegužės 9-ąją, Europos dieną, ir vertindami tuometinių Europos kūrėjų protingas įžvalgas, judėkime pirmyn, o ne į praeitį. Nes Lietuvos narystė Europos Sąjungoje yra mūsų valstybingumo stiprinimo, saugumo užtikrinimo ir lietuviškojo indėlio į Europos kūrybą garantas.