Politinis turizmas – grožėtis Astravu iš oro baliono virš Vilniaus

2017 05 31 Raktažodžiai: 2014-2019 m. kadencijos archyvas

Stebiu ir stebiuosi. Aukščiausi Lietuvos vadovai, premjeras ir visa jo ministrų komanda Vyriausybėje vienas po kito šaudo pro šalį, neišnaudodami po ranka esančių galimybių iškelti branduolinio Astravo klausimą į aukštesnį lygį Europos Sąjungos darbotvarkėje.

Patikėkite – tai nuolatinis mano darbas Europos Parlamente, nors puikiai suprantu, kad to neužtenka. Neįkvepia optimizmo ir svyra rankos, kai aukščiausi Europos Komisijos pareigūnai atvyksta į Lietuvą kelioms dienoms, tačiau Lietuvos vadovai ir Vyriausybė tam nepasirengę. Nesugebame pasiųsti vienos aiškios, stiprios ir bendros žinios ES – spauskite A. Lukašenką dėl Astravo, kelkite šio rusiškais pinigais statomo ir jau griūvančio atominio monstro sustabdymo klausimą kaip esminę sąlygą Baltarusijai.

Be abejo, turiu omenyje praėjusią savaitę vykusius aukščiausių Lietuvos valdžios atstovų susitikimus su už energetiką atsakingu eurokomisaru, Europos Komisijos vicepirmininku Marošu Šefčovičiumi. Praėjusį kartą šis komisaras Vilniuje lankėsi prieš 15 mėnesių – 2016 m. vasario 22 d., ir kalbėjo tą patį – tiek jis Lietuvos vadovams, tiek pastarieji – jam. Vienintelis naujas vizito momentas – pasiskraidymas oro balionu.

Padėsime statyti „saugų“ atomą?

Puiku, kad mūsų energetikos ministras eurokomisarą paskraidino oro balionu virš Vilniaus ir aprodė horizonte matomus Astravo jėgainės reaktorių aušinimo bokštus. „Pasigrožėti“ verta, tačiau kas iš to ir kur rezultatai? Taip, EK vicepirmininkas įsitikino, kad Astravas yra Vilniaus panosėje. Tiek žinių, viso gero ir iki kito vizito?

Atleiskite, tai yra nedovanotina. Deklaracijų, kad Astravas yra bendras Lietuvos ir Europos reikalas, neužtenka. Kalbėti apie pigiausios pasaulyje atominės streso testų atlikimą, kad ir nepalankiausiomis sąlygomis – irgi negana. Tiesą sakant, ne nuo to galo pradedame.

Reikia pripažinti, kad pats Europos Komisijos vicepirmininkas M. Šefčovičius Lietuvoje nepasakė nieko įkvepiančio. Daryčiau išvadą, kad komisaras į Vilnių atvyko nepasirengęs arba, tiksliau, neparengtas (bent jau kalbant apie Astravą). Sunku kitaip įvertinti jo išreikštas abejones dėl Lietuvos sprendimo taikyti embargą Baltarusijos atominėje pagamintai elektrai.

Tenka konstatuoti, kad per paskutinius 15 mėnesių Europos Komisijos pozicija nepasikeitė nė kiek. Kitaip tariant, Lietuvai kaip nepavyko, taip ir toliau nepavyksta „parduoti“ savo žinios Briuseliui.

Kai dėl Europos Komisijos pažadų apie griežtus streso testus Astrave – tai girdime jau seniai. Baltarusija savo ruožtu nuolat maitina EK pažadais, tačiau nieko nevyksta nuo 2011 metų, kuomet Minskas po Fukušimos tragedijos su Europos Komisija pasirašė susitarimą dėl būsimos atominės streso testų atlikimo. Šiandien – 2017-ieji, Baltarusijai nerūpi nei Arhuso, nei Espoo ar kitos tarptautinės konvencijos, nes tai trukdo A. Lukašenkos mitui apie „taikų atomą“.

Lietuvai, kaip manau, ir mūsų kaimynams, sąjungininkams atėjo laikas kelti klausimą tiesiai šviesiai – ar Europos Sąjunga ir Europos Komisija rengiasi padėti Baltarusijai pastatyti „saugią“ atominę elektrinę? Ar tikrai toks tikslas? Reikia atsakymo – jei taip, tai mūsų absoliučiai netenkina.

Mano akimis, Europos Komisija vis dar laukia signalo iš Lietuvos, kiek mums svarbus Astravas. Ir nesulaukia. Kai priimdami M. Šefčovičių net Lietuvos aukščiausi vadovai nesugeba pasiųsti vienos žinios, kai mūsų ministrai daugžodžiauja, bet esmės nepasako, ir kai tik Seimo pirmininkas V. Pranckietis nesislapstydamas gali pareikšti, kad atominės statybos turi būti sustabdytos – kaip pasieksime rezultatą?

Būtina ES sąlyga Baltarusijai

Lietuva gali virš Vilniaus paleisti ne vieną, o 28 oro balionus, jog visi eurokomisarai, Europos Komisijos nariai įsitikintų, kad Astravas kyla mūsų sostinės ir Europos pašonėje.

Sakiau ir norėčiau dar kartą pakartoti – Europos Sąjungą ir Europos Komisiją būtina pastūmėti iš pagrindų peržiūrėti ES ir Baltarusijos bendradarbiavimo sąlygas, vadovaujantis vienu principu – Astravas pirmiausia. Taip, kalbu ir apie milijoninius kreditus, garantuotus tos pačios ES ir jau pažadėtus Baltarusijai.

Reikia veikti čia ir dabar, nes kitų svertų paprasčiausiai nebus. Juk esminis pažeidimas – pats nesuvokiamas atominės jėgainės vietos parinkimas Astrave prie Neries, paverčiantis visą Vilnių ir jo apylinkes potencialia evakuacijos zona. Todėl apie streso testus ir pigiausios (rusiškos) kada nors pasaulyje pastatytos atominės saugumo gerinimą nėra prasmės kalbėti – tai tik legalizuoja šį rusiškai baltarusišką „projektą“.

Pripažinkim – vien Lietuvos paskirto ambasadoriaus ypatingiems pavedimams darbui Astravo atominės jėgainės klausimais šiandien negana. Būtina nepalyginamai aktyvesnė lobistinė kampanija Briuselyje, ir čia oro balionų nepakaks. Ambasadoriaus funkcijas turi vykdyti visa Vyriausybė, visas ministrų kabinetas, šalies vadovė. Jie gali ir turi kalbėti Europoje apie Astravą vienu balsu.

Beje, Lietuvos atstovas Europos Komisijoje, eurokomisaras V. Andriukaitis taip pat privalo aktyviai dirbti ginant Lietuvos interesus. Visi be išimties EK nariai advokatauja savo valstybių interesams. Mūsų, Astravo klausimu dirbančių europarlamentarų delegacijos, į Baltarusiją neįleido. Įeisime per kitas duris.

Kas Europoje dar negirdėjo – proga priminti. Astravas yra 20 kilometrų nuo ES sienos, 40 kilometrų nuo Vilniaus, 430 km – nuo Varšuvos, 610 km – nuo Helsinkio, 700 km – nuo Stokholmo, 860 km – nuo Berlyno ir apie 1500 km nuo Briuselio. Branduolinis saugumas jokių sienų nepripažįsta.

Siekiant apibendrinti buvusį eurokomisaro vizitą ir visas pastarąsias tendencijas, kyla klausimas – ko galime tikėtis per ateinančius 15 mėnesių? Ženklų apie pokyčius nematyti. Ir čia tenka pripažinti, kad iš esmės Briuselio pareigūnai yra niekuo dėti.

Tačiau nepamirškime, kad mūsų dabartinės valdžios, kaip ir visų mūsų, veiksmus ir palikimą vertins ateinančios Lietuvos piliečių kartos, kurios gali būti priverstos gyventi potencialios evakuacijos zonoje.