Galime daugiau nei uždrausti ar „patrolinti“

Žvelgiant iš šalies neapleidžia įspūdis, kad Lietuvos politiniame gyvenime tebesitęsia televizijos debatų formatas ir kažkur aplink diskusijos dalyvius skraido įkyri musė. Seimo rinkimai įvyko prieš gerą pusmetį, bet Vyriausybėje ir Seime toliau kalbama „kas būtų, jeigu būtų“, tebebandoma įtikinti turint gerų ketinimų, mosikuojama rankomis. Pirmajame plane įsitvirtino alkoholio draudimo epopėja. Be viso šito – nauji apsižodžiavimai.

Atleiskite, kur šiame kontekste yra valstybės tikslai ir kryptingas darbas vardan rezultatų? Negi tik tokie užmojai – pasipliekti viešoje erdvėje ir pasiteisinti visuomenei, kad, žinote, vėl nesigavo?

Alkoholizmas yra Lietuvos problema. Europoje pakanka pavyzdžių, iš kurių galima mokytis – pirmyn. Bet dar yra esmių esmė – tai, ką akcentuoja ir visos ES institucijos, ir ekonomikos ekspertai, t. y. naujos, konkrečią vertę valstybei ir žmonėms kuriančios darbo vietos.

Tyrimai nemeluoja – Europa sensta, atėjo laikas greitiems ir netradiciniams sprendimams, o čia Lietuvoje mes vis dar skaitome sovietmečiu trenkiantį Darbo kodeksą ir valstiečiai valdžioje sako, kad naujo nebus, jei darbdaviai už visus nepasirašys įsipareigojimo algas kelti. Iš kur tas tikėjimas, kad įstatymais ir kitais popieriniais dokumentais galima uždrausti ne tik alkoholį, bet ir mažas algas?

Praktika rodo – algas kelia naujos kvalifikuotos darbo vietos. Ne tik Vilniuje, dar yra šalies regionai. Dažnai – pamiršti ir apleisti, tik centrinės aikštės sutvarkytos. Deja, kol kas susidaro įspūdis, kad regionuose valdantieji mato tik urėdus ir urėdijas. Kiti kaip nors išgyvens?

Pasižiūrėkime į Vyriausybės ir Seimo darbotvarkes. Tiesą sakant, irgi sunku rasti pagrindo džiaugsmui. Nenoriu skambių frazių, bet atmetus iš ES atkeliaujančius teisės aktų projektus, liktų toks vidutinio dydžio savivaldybės tarybos posėdį primenantis įstatymų projektų rinkinys.

Ar kas Lietuvoje šiandien prisimena prieš penkerius metus garsiai patvirtintą valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“? Dabartiniam premjerui, Seimo pirmininkui ir kitiems – verta pavartyti, o piliečiams – nepamiršti valstybės ambicijų.

Orientacijos į rezultatą trūksta net kalbant apie metų metus atidėliotą dvigubos pilietybės ir mūsų piliečių išsaugojimo klausimą. Po Pilietybės įstatymo pataisomis pasirašė virš šimto parlamentarų, tačiau ar netaps tai dar vienu tuščiu oro virpinimu? Norėčiau žinoti, ką konkrečiai duos naujas kreipimasis dėl išaiškinimo į Konstitucinį Teismą. Ar yra planas rytojui?

Pasitaiko, kad ir tarp trijų pušų pasiklystama, o čia – visas miškas. Tik primenu, kad „Brexit“ reikalai pajudėjo ir turime (optimistiškiausiu scenarijumi) dar porą metų.

Vyriausybė lyg ir patvirtino savo programą, netgi veiksmų planą. Ministras pirmininkas sako, kad čia rimtas dokumentas. Reikia tuo tikėti, tačiau žodžius reikia įrodyti (nors tikrai ne visus programos punktus reikia įgyvendinti). O šiaip, žinoma, linkiu sėkmės. Lietuvoje galima nuveikti nepalyginamai daugiau, nei ką nors naujo uždrausti ar „patrolinti“.