Rinkimų paradas Lietuvos pašonėje ir mūsų „žvaigždė“

2016 09 12 Raktažodžiai: 2014-2019 m. kadencijos archyvas

Rudenį kaip reikiant užderėjo rinkimų. Aptarkime trejus iš jų: rugsėjo 11 d. parlamento rinkimus Baltarusijoje, rugsėjo 19 d. Dūmos rinkimus Rusijoje ir spalio 9-osios rinkimus Lietuvoje. Gerai, kad bent vienus iš šių rinkimų galime vadinti rinkimais. Bet apie viską – eilės tvarka.

Baltarusija. Galima konstatuoti, kad prieš 25 metus šioje šalyje vyko demokratiškesni rinkimai nei šiomis dienomis. Vadinamasis tautos tėvas seniai nebereaguoja į rinkimus vertinančių Vakarų institucijų pastabas ir atrodo, jog patys Vakarai jau irgi numojo ranka. Pereita prie totalaus pragmatizmo, kas mums, Lietuvai, o ir visai Europai dabar grasina atominiu monstru. Tradiciškai paskutinėmis dienomis prieš rinkimus suintensyvėjo rinkimų imitacija, bet ir šis spektaklis žiniasklaidai jau atliekamas be didesnio entuziazmo. Rinkimų Baltarusijoje rezultatai aiškūs ir be skaičiavimų. Ar yra atsakingų, kodėl mūsų kaimyninėje Baltarusijoje rinkimai tebėra fikcija?

Rusijoje rinkimai į parlamentą laukia po savaitės. Įsitvirtinusi V. Putino rėmėjų grupuotė, paremta jai nuolankia teisėtvarka, jėgos struktūromis, valstybiniu kapitalu bei ištikimiausiais oligarchais eilinį sykį žada „netikėtą“ dovaną nepakeičiamam Rusijos vadovui.

Kremliaus šeimininkai tvarkosi įprastai – ko nepadaro rinkėjai, tą sutvarko rinkimų komisijos, kurioms atrištos rankos ir fantazija sudėlioti kablelius ten, kur reikia. Klausimas, kiek šįkart virš 50 proc. „balsų“ pageidaus prisidėti „Vieninga Rusija“, įtvirtindama savo monopoliją?

Opozicija, kaip ir Baltarusijos atveju, rinkimuose realiai dalyvauti jokių šansų neturi. Tačiau tariamas politinis stabilumas eilinių „pergalių“ fone nereiškia, kad valdžia iš tikrųjų nebijo rinkėjų nepasitenkinimo. Bijo, nes turi tikrą informaciją apie rinkėjų nuotaikas. Tik „varžtų užsukinėjimas“ valdžiai garantuos santykinai ramų ir sotų politinį rytojų, o dideli politinių užsakymų kąsniai ir toliau laikys finansinius rėmėjus „prie kojos“. Ar yra atsakingų, kodėl rinkimai kaimyninėje Rusijoje tebėra farsas?

Vakarų atsakomybė

Manau, abiem atvejais į klausimą reikia atsakyti sąžiningai. Atsakingų ne vienas, ir tarp jų yra Vakarai. Europos Sąjunga, kaip ir didžiąja dalimi likę Vakarai, JAV išgyvena visokeriopą krizę – vertybinę, lyderystės, atsakomybės.

Užsienio politikoje ir konkrečių rinkimų Baltarusijoje ar Rusijoje atveju problema ta, kad nebeturime net veiksmingų instrumentų juos įvertinti. Rinkimų stebėjimas, kurį organizuoja ESBO ir kitos tarptautinės organizacijos, pamažu tampa imitacija. Kviečiančiosios šalys absoliučiai ignoruoja joms išsakytas rekomendacijas, stebėjimo misijos teberengiamos, bet jų išvados tedomina vienetus.

Vakarų politinė sistema tarsi praryja tai, ką jiems ir toliau kepa V. Putinas bei jo draugai, ir tai vis labiau naudinga Vakaruose subujojusiems populistams (jie bujoja ir dėl gaunamos finansinės paramos iš Kremliaus).

Reikia pripažinti, kad Europai (ne tik Lietuvai) trūksta nesuvaidintų lyderių, kurie vestų iš krizės, pakeltų kartelę. Daugumos žvilgsniai tebekrypta į A. Merkel, bet politinėje arenoje laimėti pavienius mūšius nebeužtenka.

Jeigu „rinkimai“ Rusijoje ar jos satelitinėse valstybėse praeina pagal „standartus“ ir opozicija guodžiasi tuo, kad nebuvo specialiųjų pajėgų ir milicijos sudaužyta rinkimų išvakarėse ar naktį po jų, ar tai reiškia, kad yra pagrindo Vakarams atnaujinti ar sutvirtinti santykius su minėtomis valstybėmis Rytuose?

Štai likus mažiau nei dviem savaitėms iki Dūmos rinkimų V. Putinas dalyvauja G20 susitikimuose, derasi su JAV ar Jungtinės Karalystės lyderiais. Viskas krypsta „atgal prie reikalų“ linkme – galbūt greitai Vakarams bus nebepatogu iškelti Krymo okupacijos ar toliau eskaluojamo karo Ukrainos rytuose klausimo?

Kita vertus, kodėl nesvarstome, kas nutiktų, jei taip staiga to „vienintelio“ tautos tėvo neliktų Baltarusijoje ar Rusijoje? Reikia turėti atvirą ir aiškų atsakymą dabar, nes joks šalies vadovas nėra apsaugotas nuo ligos ir mirties, ką pamatėme Uzbekistano atveju. Mirus geležine ranka šalį valdžiusiam I. Karimovui tebesvarstoma, ar įmanomas valdžios pasikeitimas be kraujo praliejimo.

Kur yra Lietuva?

Įsigalintis abejingumas, principingumo ir sąžiningumo stygius Vakarams, kaip ir Lietuvai, netolimoje ateityje gali smarkiai kirsti per kojas. Kokia bus Lietuvos Vyriausybės laikysena dėl rinkimų Baltarusijoje ir Rusijoje? Galima nuspėti, kad V. Putino modeliuojami rinkimai bus įvertinti neigiamai, o kaip su A. Lukašenkos režisūra? Ligšiol matytos pastangos pastarąjį bent iš dalies reabilituoti Vakarų akyse tiktai sustiprina V. Putino režimą, kloja naujus pagrindus analogiškam Rusijos prezidento reabilitavimui.

Lietuva gana dažnai buvo savotišku Europos moraliniu balsu. Galėtume tai išlaikyti ir dabar, bet to nedarome. Atvirkščiai – kartais netgi triumfuojame, kad „ir vėl likome vieni“ dėl Rusijos, Ukrainos ar Astravo…

Lyderystės trūkumas Lietuvoje taip pat akivaizdžiai jaučiamas prieš spalio 9 d. vyksiančius rinkimus į Seimą. Galbūt ir dėl to rinkimai iš šalies žvelgiantiems atrodo neįdomūs, netgi nepaisant plataus spektro politinių skandalų. Kas žino, kiek dar „žvaigždžių“ įžiebs likęs mėnuo?

Skandalingas žvaigždynas slopina žmonių norą dalyvauti politikoje, nors turėtų būti atvirkščiai – pilietišką visuomenę tai turėtų dar labiau paskatinti. Ar nepereisime į visuotinio abejingumo būseną? Tai Lietuvai būtų pražūtinga.

Socialdemokratų vadovaujama partijų koalicija, su šaukštais ir šakutėmis apsėdusi valdžios kėdes, sugebėjo ilgą laiką tūnoti šešėlyje siekdama visomis išgalėmis pratęsti savo buvimą, negalvojant apie pačią valstybę.

Nesidžiaugiu nei valdančiųjų nesekmėmis, nei opozicijos ar pavienių politikų nuopoliais ir klaidomis. Dėl to pralaimime visi kartu. Ar gali būti bendras tikslas, suvienijantis mus laimėjimams? Tik piliečių kritiškumas, budrumas ir aktyvumas gali išlaikyti šią siekiamybę