Nepaisant iškilmingų kalbų ir gražių pareiškimų, Briuselyje prasidėjęs Europos Vadovų tarybos susitikimas vargiai leidžia tikėtis malonių staigmenų. Išvakarėse nuskambėję Lenkijos grasinimai vetuoti naująją ES sutartį vėl verčia kelti klausimą: ar ES iš tiesų gali vadintis „sąjunga”? Nes bent jau šiuo metu ji neretai primena chaotišką chorą, kur niekas net nebando dainuoti darniai, bet tik stengiasi perrėkti vienas kitą.
Reikia pripažinti, kad į Tarybą Europos Sąjungos vadovai atvyko būdami ne pačių geriausių nuotaikų, ir jau dabar matyti, jog „apmąstymo periodas”, prasidėjęs žlugus mėginimui priimti Europos Konstituciją, baigiasi be rezultatų. Kodėl taip yra? Kodėl Europoje trūksta „blaivių galvų” ir niekaip nesugebama suformuoti vieningą, tvirtą europinę poziciją?
Manau, kad didžiausia Europos Sąjungos problema yra ta, kad jai nepavyksta atsikratyti savotiško „turgaus sindromo” tariantis dėl visiems Bendrijos gyventojams svarbių sprendimų. Kol kas jie priimami vadovaujantis principu „duokime kažkam kažką papildomai, tada galėsime sutarti”. Štai ir vėl girdime mūsų Prezidentą siūlant Lenkijai taikyti išimtis bendrojoje ES žemės ūkio politikoje, tikintis, kad kaimynai bus „užganėdinti” ir nebesipriešins naujajai ES sutarčiai. Taigi vis dar žiūrima ne bendros pozicijos, bet kam kas bus įdėta į kišenę ir ko už tai galima tikėtis mainais. Net neabejoju, kol vyraus toks požiūris, Europos „vežimas” ir toliau bus traukiamas į skirtingas puses, o dėl svarbių permainų bus neįmanoma sutarti. Gerai bent tai, jog nutarta atsisakyti Europos Konstitucijos sąvokos – jai tikrai dar nesame pasiruošę, - tačiau kiti, ryžtingi sprendimai, apimantys energetiką, bendrą užsienio ir saugumo politiką, greičiausiai, bus geriausiu atveju „daliniai”, jei apskritai ES vadovams pavyks dėl ko nors svarbesnio susitarti.
Kol vyksta tokio pobūdžio derybos ir stringama ties kiekvienu ryžtingesniu sprendimu, aplinkinis pasaulis ir paprasti europiečiai ir toliau gūžčioja pečiais klausinėdami, kam visa tai daroma? Vardan ko ta ES kuriama, „integruojama”, plečiama? Kiek ji susijusi su paprastų ES gyventojų gerovės kėlimu, ir kiek – su pavienių valstybių interesais? Belieka tik stebėtis, jog esant tokiai padėčiai, net 59 procentai europiečių vis dar tiki savo šalių narystės ES nauda ir 52 proc. teigiamai vertina Bendrijos įvaizdį.
Tikiuosi, jog šis vadovų susitikimas tokio ES piliečių požiūrio ypatingai nepaveiks ir bent jau suteiks vilties, jog ryžtingesnių susitarimų gali būti pasiekta ateityje.
