Pastaruosius mėnesius tarpuvaldžio seklumose įstrigęs Lietuvos valstybės laivas, atrodo, pagaliau, nors ir trukčiodamas, vėl pajudėjo. Turime kapitoną – premjerą Gediminą Kirkilą, turime ir komandą – mažumos Vyriausybę, tačiau kursas, kuriuo šalis bus vedama, skendi miglose.

Atostogų pasiilgęs Seimas nutarė nebūti reiklus keturioliktosios Vyriausybės programai ir nenurodė naujajam Ministrų kabinetui atlikti darbą iki galo – parengti nūdienos lūkesčius atitinkančias vykdomosios valdžios veiklos gaires. Tiesą sakant, tai, ką šią savaitę patvirtino parlamentas, nelabai ir primena kokias nors gaires, viso labo tuščių bei daugybę kartų girdėtų deklaracijų rinkinį.

Visų pirma akis bado tai, kad ši Vyriausybė, kaip ir ankstesnioji, didžiausią dėmesį skiria tęstinumui, o ne kokybinėms permainoms Lietuvos ekonominiame, socialiniame, kultūriniame ir kituose sektoriuose. Pavyzdžiui, kalbama apie didėsiančias investicijas į švietimo ir mokslo sistemą, spartesnius mokyklų renovavimo tempus, tačiau kažkodėl nutylima, kaip švietimo sistema bus finansuojama. Ar pagaliau bus pereita prie studento krepšelio principo, ar bus sudarytos galimybės gauti prieinamas ilgalaikes paskolas studijoms ir pragyvenimui? Peržvelgus Vyriausybės programą susidaro įspūdis, kad bus apsiribota mechanišku lėšų universitetams didinimu, jei tik leis valstybės galimybės. Stebina programoje įrašytas šios Vyriausybės siekis skatinti Lietuvos ekonomikos augimą ir artinti ją prie pirmaujančių Europos Sąjungos valstybių lygio. Sveikintinas tikslas, tačiau ar ne to paties siekia kiekvienas atsakingas šalies politikas? O kokiomis priemonėmis tai bus daroma? Mažinant mokesčius ir geriau juos administruojant? Taip, ši Vyriausybė nusiteikusi mažinti gyventojų pajamų mokesčio naštą, tačiau atkreipkime dėmesį į programoje įrašytus žodžius – "esant finansinėms galimybėms". Visi gerai suprantame - tai reiškia, kad žadamo mokesčių sumažėjimo galime ir nesulaukti. Ministrų kabinetas ketina didinti sveikatos priežiūros finansavimą, užtikrinti kokybiškas ir prieinamas sveikatos paslaugas, tačiau ir vėl kyla klausimas – kaip? Kodėl neįsipareigojus pereiti prie ligų gydymo, o ne vaistų kompensavimo, kur siekis dvigubai sutrumpinti pacientų eiles gydymo įstaigose? Ir vėl, skaitant programą, lieka daugiau klausimų negu atsakymų.

Ne tik aiškumo pasigendu vartydamas akivaizdžiai paskubomis sukurtą programą. Labiausiai šiam dokumentui trūksta veržlumo, ryžto ir ambicijos - to, ko šiuo metu taip reikia valstybei. Pastaruosiuose metiniuose pranešimuose šalies vadovas pakvietė valdžią įsipareigoti siekti, kad Lietuva iki 2010-ųjų patektų į konkurencingiausių pasaulio valstybių dvidešimtuką. Ar tai toks neįvykdomas uždavinys? Slovakija, sumažinusi ir suvienodinusi tris pagrindinius mokesčius – pelno, gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės, greitai prisiviliojo stambias užsienio kompanijas, šią valstybę imta vadinti Europos Detroitu, pramonės centru. Beje, Slovakijoje tuo metu taip pat valdė koalicinė vyriausybė. Tad akivaizdu, kad tereikia daugiau ambicijų, ir neįmanomi dalykai tampa realybe. Kita vertus, G.Kirkilo ministrų kabinetui pakako drąsos tik pažadėti, kad vidutinė senatvės pensija 2008-aisiais pasieks 650 Lt. Tačiau mes būtume parėmę tokią programą, kurioje būtų įvardytas tikslas pasiekti, kad Lietuvoje pensijos būtų didžiausios tarp trijų Baltijos valstybių. Būtume balsavę už tokį dokumentą, kuriame drąsiai ir atvirai būtų pasakyta: "Lietuva taps patraukliausia užsienio investicijoms valstybė regione. Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė taps ilgiausia tarp aplinkinių šalių. Tapsime turtingiausia valstybė Rytų Europoje". Deja, nieko panašaus Seimo patvirtintoje programoje negalime tikėtis.

Tenka apgailestauti, kad artimiausiu metu, atrodo, valstybė ir toliau plauks pasroviui, neturėdama nei jėgų, nei noro pagaliau pakeisti kryptį ir tapti šalimi, kurioje nedarbo rodikliai mažėtų dėl spartaus naujų, patrauklių darbo vietų kūrimo, o ne dėl masiško piliečių vykimo dirbti į užsienį. Ir toliau liksime nomenklatūros, o ne visos visuomenės gerovės valstybe. Belieka palinkėti, kad ši mažumos Vyriausybė bent jau atliktų tai, ką žada savo apytuštėje programoje, ir kad galiausiai atsirastų kapitonas, vairuosiantis Lietuvos laivą tvirta ranka bei aiškia kryptimi.