Reikia pripažinti, kad dabartiniai valstybės taikomi būdai ir turimos priemonės kaip aprūpinimas socialiniu būstu – nepakankami. Pirmiausia kalbame apie žmones, Lietuvos piliečius, kurie dėl įvairių priežasčių negali pilnai išspręsti savo būsto problemų. Mes negalim užsimerkti akis ir nematyti tų virš 15 tūkstančių žmonių, kurie laukia socialinio būsto eilėj ir iš esmės pasmerkti laukti ne vieną dešimtmetį. Tokioj situacijoj, civilizuotas ir visiems žinomas visiems sprendimo būdas – koncesija, šituo klausimu turėtų atvirkščiai sulaukti pritarimo, o ne oponavimo. Koncesija socialiniam būdui statyti leistų ne valstybės lėšų sąskaita (pritraukiant privatų verslą) spręsti tūkstantinių eilių klausimą; Gerokai sutrumpėtų laukimo laikotarpis ir mes pagaliau išspręstumėm įtampa, kuri tvyro dėl socialinio būsto.

 

Oponentams, kurie neva susirūpinę šiuo klausimu, noriu priminti, kad jų veiksmai Vilniaus savivaldybėje buvusioje Taryboje, buvo išmintai paremti neskaidria koncesija, todėl galbūt todėl jie ir netiki koncesija, kuri jų pačių yra visiškai sukompromituota. Aš tik priminsiu bandymus prakišti mokyklų koncesijas, poliklinikų… Ar tai nebuvo bandymai sukurti sau naudingus variantus? Bet tai, kad jie šauna sau į koją – kritikuoja koncesijas, kai jie patys mėgsta taip jas plačiai naudoti, neskaidriai parenkant nugalėtojus ir pan. rodo, kad tai yra tuščias politikavimas, idėjų stoka, nesugebėjimas spręsti problemų ir kaip sakant „sargis loja ant nueinančio karavano“.