Vasario 17 d. Kosovo nepriklausomybės paskelbimas dėl suprantamų priežasčių sukėlė dideles diskusijas, kurios tebesitęsia ir dabar. Akivaizdu, jog yra priešininkų ir užtarėjų, tačiau mums Lietuvoje svarbu suvokti savo sprendimo motyvus: svarbu suprasti, kodėl mes esame linkę pripažinti Kosovo nepriklausomybę kartu su kitomis ES valstybėmis.

 

Pirma, be jokios abejonės – Kosovo situacija yra unikali. Unikali ta prasme, kad tarptautinis protektoratas, kuris tęsiasi nuo 1999 m., negali tęstis iki begalybės. Iš esmės tarptautinė visuomenė jau ėmėsi atsakomybės už šį regioną, dabar jau virtusį valstybe, ir iš esmės visas jos funkcionavimas yra paremtas tik tarptautine parama, t.y. Jungtinių Tautų rezoliucijos įgyvendinimu. Jau beveik 10 metų NATO, JT ir ES yra atsakingos už visų Kosove esančių institucijų veiklą, t.y. teisingumo, valstybės tarnybos, policijos ir kt.

 

Antra, mes turime pripažinti, kad Serbija, po 1999 m. etninio valymo, po karinių veiksmų prieš savo piliečius, prarado moralinę teisę valdyti šią teritoriją. Nors niekada nebuvo didelės meilės ir sutarimo, tačiau 1989 m. panaikindami suteiktą autonomiją serbai tarė labai reikšmingą žodį – jie pasiryžo stipria ranka valdyti regioną ir pamiršti savo anksčiau duotus įsipareigojimus dėl autonomijos. Todėl manau, kad iš moralinės pusės tarptautinė visuomenė nėra Serbijos valdžios pusėje.

 

Trečia, neaišku, kas galėjo atsitikti su Kosovu ateityje. M.Ahtisario plano atmetimas reiškia, kad visos civilizuotos pastangos nueina veltui. Nežinia, kas vyktų tame regione: mes vėl mokėtumėme didžiulius pinigus taikos palaikymui Kosove ir būtume priversti siųsti tarptautines karines pajėgas situacijai stabilizuoti. Jokios alternatyvos nebuvimas iš esmės reiškia poziciją “spręskite situaciją patys: galbūt akmenimis, galbūt ginklu – tai jūsų pačių reikalas”. Toks tarptautinės visuomenės nusišalinimas iš esmės yra blogas sprendimas.

 

Šiuo metu Europos Sąjunga ir Europa prisiėmė didelius įsipareigojimus. Kaip ji toliau sugebės padėti šiai valstybei atsistoti ant kojų, kokia ji bus, nuo to priklausys ir visos ES patikimumas arba jos politikos tikrumas.

 

Su Serbija mes taip pat negalim nutraukti itin sunkiai prasidėjusio dialogo. Manau, kad Serbijos vyriausybė bus atsakinga ir žvelgs į situaciją iš perspektyvos, o ne iš praeities. Labai svarbu, kad ir ES, ir Serbijai užtektų kantrybės ir proto ieškant atitinkamo dialogo, nes aš matau Serbiją kaip Europos valstybę – Kosovo klausimas neturėtų tapti pagrindine nesutarimų ašimi.

 

Jugoslavijos Federacinė subyrėjo į septynias valstybes. Istorija liudija, jog tai nebuvo natūralus darinys. Todėl ir mums į tai reikia žvelgti būtent iš tokios retrospektyvos. Tik nebandykime multiplikuoti šio sprendimo kitoms valstybėms ar regionams. Kosovo sprendimo specifiškumas yra nenuginčijamas, nors ir pripažįstant tarptautinės teisės taikymo keblumus. Pasikartodamas noriu pabrėžti – Kosovas šiuo metu yra ES patikimumo išbandymo simbolis. O Rusijos nusistatymas dėl Kosovo yra labiau suprantamas dėl serbiškojo veiksnio, kurio nepervertinkime.

 

Manau, jog viešoji nuomonė vis dėlto turėtų būti Kosovo nepriklausomybės pusėje, nes savo ruožtu Lietuva taip pat kažkada žengė tokį žingsnį – iš nenatūralios prievartinės imperijos nepriklausomybės link.