Į šį klausimą galima atsakyti: ir viena, ir antra. Lankantis jau šešioliktą kartą rengiamame Krynicos ekonomikos forume buvo juntami signalai, leidžiantys kilti abiem emocijoms. Vidurio ir Rytų Europos politikos, verslo, nevyriausybinių organizacijų lyderių bei atstovų susitikime, kurio pagrindinis tikslas – aptarti aktualiausius regiono klausimus, buvo galima aiškiai pastebėti, kokiose srityse turime pranašumų, o ko turėtume pasisaugoti.
Pagrindinės diskusijos forume daugiausiai buvo susijusios su pastaraisiais regiono politiniais įvykiais, ką iliustravo ir naujųjų Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos premjerų dalyvavimas forumo atidaryme. Tokiu būdu buvo pademonstruota politinė dinamika. permainos minėtose valstybėse, bei bendra Europos raida. Pokalbiuose mėginta nustatyti regiono gyvenimo pulsą, apibrėžti jo vystymąsi, koncentruojantis ties keliomis pagrindinėmis problemomis: demokratijos plėtra ir globalizacija, kultūriniais ryšiais tarp regiono valstybių, energetikai. Šiemet ypatingas dėmesys skirtas energetiniam saugumui, ES energetikos politikos ateičiai, pradedant politiniais susitarimais, ekonominiais poreikiais ir baigiant konkrečiais infrastruktūriniais sprendimais.
Štai, kur atsiranda pagrindo mums pasidžiaugti. Buvo galima nesunkiai pajusti, kad Baltijos valstybių energetikos sektoriaus plėtojimo tema ne tik kad yra jau vis plačiau nagrinėjama. Dauguma energetikos infrastruktūros projektų, jų poreikis bei perspektyvos tampa vis suprantamesni ir investuotojams. Kaip buvo girdėti forume, daugelis komercinių bankų pasiruošę investuoti į statomas elektros linijas tarp Lietuvos ir Švedijos. Su optimizmu žvelgiama į elektros tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos projektą. Įdomu tai, jog tarptautinė bendruomenė naujos atominės elektrinės statybą Lietuvoje laiko ekonomiškai pagrįstu bei perspektyviu projektu , kuris visiškai gali būti įgyvendintas po 8-9-erių metų.
Tačiau plačiai aptarta energetikos tema po Krynicos forumo palieka ir erdvės nerimui, kadangi šis klausimas buvo svarstomas ir pastarųjų Rusijos užsienio politikos tendencijų šviesoje. Čia reikėtų pastebėti, jog forumo dalyviai daugiau ar mažiau sutarė, kad Rusijos energetinė politika nėra vien „energetinė“ – ji, regiono lyderių ir ekspertų nuomone, tampa vis labiau politizuota. Sutariama, kad keldama papildomų trikdžių energetikos srityje, Rusija nesielgia optimaliai, nors visi signalai rodo, kad ateityje tokių trikdžių trikdžių, tokių kaip kad dėl neaiškių priežasčių nutrūkstantis naftos tiekimas, bus tik daugiau.
Optimizmo nepridėjo ir diskusijos dėl Rusijos bei Europos Sąjungos santykių raidos. Visų kalbėjusiųjų, išskyrus pačios Rusijos atstovų, nuomonė buvo gana niūri. Prieita prie išvados, jog papildomai uždirbami naftos doleriai nebūtinai reiškia, kad nuo jų geriau pačiai Rusijai, visų pirma jos demokratijai, kurios vis labiau pasigendama. Nevyriausybinės organizacijos šioje šalyje tampa vis mažiau įgalios veikti, o jų kontrolė stiprinama, proteguojamos tik tos, kurios kalba oficialiosios valdžios balsu. Antra vertus, forume patyrėme, kad Rusija, diskutuodama su ES, visų pirma kelia savo sąlygas ir tik paskui sutinka kalbėtis apie kokias nors reformas. Net Rusijos demokratų atstovai forume kalbėjo, jog pirma ES turi pasiūlyti Rusijai tapti visateise Bendrijos nare ,ir tik tada ši šalis pajudėtų link europinių vertybių. Jie nelinkę pradėti nuo namų darbų, ir tik tada diskutuoti, kokios vertybės jungia Rusiją ir Bendriją. Taigi ši šalis nuo vakarietiško bendradarbiavimo modelio dar tolokai.
Mums tai reiškia, jog vamzdyno „Družba“, kuriuo nafta atiteka į perdirbimo įmonę Mažeikiuose, remontai taps dėsniu. Nebūtinai tokia forma, nebūtinai – nafta, tačiau jei jau ultimatyviai kalbama su visa Europa, galime nesunkiai įsivaizduoti, koks yra Rusijos požiūris į Baltijos valstybes.
P.Auštrevičiaus komentaras, publikuotas žurnale "Veidas", 2006.09.14.
