Vakar įvyko neeilinė Europos Vadovų Taryba, kurios pagrindinė tema – ES atsakas Rusijai po pastarosios agresijos Gruzijoje. Tai buvo neeilinė Vadovų Taryba ne tik dėl temos, bet ir todėl, kad jos metu neįvyko būtinoji vakarienė. Pokalbis buvo trumpas ir dalykiškas.

 

Susitikimo rezultatas – ES pasiūlyta pertrauka santykiuose su Rusija. ES narių nuomonių įvairovė neleido tikėtis kitko, todėl ES perspėjimas Rusijai, kad jų santykiai atsidūrė svarbioje kryžkelėje, tėra vienintelis menkas, tačiau paguodžiantis rezultatas. Šioje vietoje svarbu pažymėti, jog Lietuvos žiniasklaidoje neteisingai interpretuojami Europos Vadovų susitikimo rezultatai: derybos dėl bendradarbiavimo sutarties su Rusija nėra nutraukiamos – iš tiesų, jos tėra atidedamos (žr. Neeilinės Europos Vadovų Tarybos išvadų 11 p.)

 

Ar galima buvo tikėtis kažko daugiau? Vargu. Nes energetinė abiejų pusių priklausomybė neleidžia tikėtis sprendimų šioje srityje. Antra, ES bendroji užsienio ir saugumo politika tik pradeda skintis kelią. Ypač Rusijos politikos atžvilgiu. Todėl tikėtis proveržio – nerealu.

 

Kas bus toliau? Ar Maskva gavo pakankamą signalą, kad tokia jos politika nebus toleruojama? Ji peržengė Rusijos ribas. Ir yra nepriimtina Europai. Maskva turi laikytis N.Sarkozy ir D.Medvedevo pasirašyto taikos susitarimo (panašu, kad situacija Gruzijoje neleidžia patvirtinti susitarimo laikymosi: Jūsų žiniai – Gruzijos Parlamento Užsienio reikalų komiteto informacija).

 

Pačiai ES nusiraminti nereikėtų. Jau artimiausiame Užsienio reikalų ministrų susitikime reikia pademonstruoti tolimesnę valią, išlaikant aktyvią ES poziciją. Atrodo, kad bus labai svarbus rugsėjo 8 d. N.Sarkozy vizitas į Maskvą, kuris ir turėtų parodyti, ką ir kiek išgirdo Maskva.

 

Pasisakau už (nors ir nelengvą), bet neišvengiamą ir reikalingą dialogą su Rusija. Tačiau šiuo atveju klausiu savęs – ar Maskva gali ir nori išgirsti Europą?

 

Petras Auštrevičius