Garsus posakis teigia, kad statistika žino viską ir gali nupasakoti visus procesus. Tačiau panašu, kad su šiuo posakiu taip ir nesusitaikė Lietuvos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas, kuris primygtinai bando ginčytis su “Transparency International” Lietuvos skyriaus paskelbtais rodikliais, nusakančiais korupcijos suvokimo indeksą (KSI) Lietuvoje.

 

Kodėl Lietuvos Vyriausybei sunku matyti KSI ne tik, kad nepalankų Lietuvai, bet ir blogėjantį? Priminsiu, kad jau pastaruosius ketverius metus jis yra sustingęs Lietuvai nepalankiam lygmenyje ir netgi turi tendenciją blogėti. Iš vienos pusės šis rodiklis suskirstė valstybes ir sustatė jas į tam tikrą eilę (užimdama maždaug vienodą poziciją su Lenkija, Lietuva atsirado daug blogesnėje padėtyje nei Latvija ir Estija, naujųjų ES šalių tarpe dalindamasi padėtimi šalia Bulgarijos ir Rumunijos).

 

Pasakysiu taip – ši padėtis puikiai atitinka ir Lietuvos padėtį pagal išsivystymo lygį. Kitaip tariant, kuo menkesnis išsivystymas, tuo didesnis polinkis į korupciją, kuo didesnė korupcija, tuo menkesnės galimybės pritraukti investicijas ir pan. Štai čia ir yra tas objektyvus rodiklis, kuris turėtų neraminti Lietuvos vadovus, ir, iš kitos pusės, – paskatinti imtis veiksmų šioje srityje.

 

Tenka pripažinti, jog patys save įstūmėme į savotišką uždarą ratą, kuomet korupcijos rodikliai neigiami, o žmonės tai vertina tik pagal duodamo kyšio dydį policininkui – jie mato kaip veikia politinė sistema. Vien pastarasis sprendimas dėl LEO LT sukėlė daug abejonių, ar valstybė sugeba savo sprendimus priimti skaidriai ir pagrįstai. Apie uždaro rato egzistavimą liudija ir tai, kad pagrindiniai sprendimai Lietuvoje priimami be kaštų ir naudos analizės, o ekonominiai sprendimai visuomet yra kažkam naudingi (turiu mintyje PVM lengvatas, nebūtinai apeinančias ir vartotojų interesus).

 

Žmonės įsitikinę, jog korupcija įsišaknijusi, tuo pačiu mes negauname tokios naudos valstybės plėtrai, kokios laukiame. Prarandamos investicijos, nebaigtos reformos, toliau blogėja situacija valstybės valdymo srityje. Tai sako viena – ginčydamiesi dėl KSI mes parodėme, o tiksliau – mūsų valdžia parodė, kad ji nesupranta problemos, ją neigia, todėl jos ir neišspręs.

 

Šią problemą padės išspręsti rinkimai. Aš tikiuosi, kad žmonės nepritaria valdžiai, kuri neigia korupcijos egzistavimą Lietuvoje. Blogiausia yra tai, kad pastarosios apklausos rodo, kad jaunimas linkęs domėtis pažintimis, kaip kanalu, galinčiu jiems padėti užsitikrinti savo interesus. Kitaip tariant, vyksta patirties perdavimas kartoms, ir tai mus turėtų ypatingai neraminti.

 

Todėl aš tikiuosi, kad konkretūs korupcijos atvejai Lietuvoje bus išspręsti (girdėjome vasarą ne vieną tokį iškilusį savivaldoje), o naujai atėjusi valdžia padarys reikiamas išvadas. 

 

Petras Auštrevičius