Įdomu buvo stebėti žiniasklaidos reakciją, kurią sukėlė neseniai iškeltas pasiūlymas peržiūrėti dabartinę Lietuvos migracijos politiką bei sukurti atitinkamą jos valdymo sistemą, kuri rūpintųsi į užsienį dirbti, mokytis ir gyventi jau išvykusiais bei dar ketinančiais išvykti mūsų tautiečiais. Reakcija suprantama: turint omenyje nesiliaujamą valdininkų armijos didėjimą ir valdymo išlaidų augimą, nuolatinius skandalus, į kuriuos įsivelia aukštieji lietuviškosios biurokratijos atstovai, naivu būtų buvę tikėtis, kad šis siūlymas bus pasitiktas ovacijomis. Tačiau šiuo atveju tiesiog privalu kiek plačiau paaiškinti, kas gi iš tiesų slypi žodžiuose įsteigti atskirą instituciją, savotišką Išeivijos reikalų ministeriją.
Ministeriją daugelis piliečių įsivaizduoja kaip keliaaukštį pastatą Vilniaus centre, kur dešimtyse kabinetų nežinia ką dirba šimtai pernelyg susireikšminusių valdininkų. Tokia įstaiga per metus suryja milijonus mokesčių mokėtojų litų, jos vadovai važinėja prabangiais automobiliais ir reguliariai painioja viešuosius bei privačius interesus, o bet koks šioje institucijoje reikalų turintis eilinis pilietis čia jaučiasi negerbiamas ir nereikalingas.
Šitokiame groteskiškame paveiksle yra dalis tiesos… tik visiškai ne tokį “sprendimą” siūlau vis aktualesniems išeivijos klausimams. Svarbiausia, ką turiu omenyje vartodamas “ministerijos” terminą, yra valstybės požiūris į šią jos gyvenimo sritį. Siūlau ne ką kitą, kaip pagaliau visiems – ir valdžiai, ir piliečiams, - pripažinti, jog migracija šiandien jau yra toks pat svarbus klausimas, krašto apsauga ar aplinkosauga, vidaus ar užsienio reikalai. Kodėl? Apsidairykime kiekvienas aplinkui: esu tikras, jog labai sunku būtų šiandien rasti tokį Lietuvos pilietį, kurio šeimos narys, giminaitis, bičiulis ar pažįstamas nebūtų ilgesniam laikui išvykęs į užsienį, vienas, ar drauge su visa šeima. Ar visus juos išbraukėte iš savo užrašų knygelių? Greičiausiai, ne. Tad ar lygiai taip pat šių žmonių neturėtų “išbraukti” ir valstybė?
Nuo nepriklausomybės atkūrimo ieškoti laimės svetur iškeliavo per 400 tūkstančių šalies gyventojų, tai yra vidutiniškai apie 25 tūkstančius piliečių kasmet, arba šiek tiek daugiau, nei yra gyventojų, sakykime, Kupiškio rajone. Ir tai – tik oficialiais duomenimis. Kas antrą dieną girdime, jog Lietuvoje jau kaip reikiant trūksta darbo jėgos, skaitome apie be tėvų augančius emigrantų vaikus ir išyrančias šeimas. Iškalbinga buvo ir Lietuvos televizijos laida “Emigrantai”, parodžiusi, jog švelniai tariant, kepti karveliai užsienin išvykusiems tautiečiams į burną skristi neskuba.
Štai apie kokias problemas turime kalbėti. Ar įsteigus atitinkamą valstybės instituciją jos išnyks, it burtų lazdele mostelėjus, ir išeiviai būriais patrauks atgal į Lietuvą? Tikrai taip nemanau. Tačiau dabartinis valstybės požiūris į išeivijos klausimus apskritai neleidžia tikėtis jokių pokyčių. Skirdami simbolinę paramą užsienio lietuvių bendruomenėms bei kartkartėmis surengdami jiems vieną kitą tautiškos muzikos koncertą, iš dabartinio “mirties taško” tikrai niekur nepajudėsime.
Kiekviena valstybė tam tikrame savo vystymosi etape renkasi būtinas priemones aktualiems to meto klausimams spręsti. Kažkas panašaus yra ir Lietuvoje, tačiau akivaizdu, jog dabar veikiantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Vyriausybės nėra pakankamas atsakas į nūdienos iššūkius, į ką nekartą atkreipė dėmesį ir šią vasarą Vilniuje posėdžiavęs XII Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas. Kodėl neturėtume kalbėti apie šios institucijos reorganizavimą, sukuriant efektyvų “smegenų centrą” išeitims iš susidariusios padėties ieškoti? Net neabejoju, jog čia, pasitelkus tų pačių grįžusių išeivių patirtį, netgi patikėjus vienam jų vadovavimą šiam projektui, sutelkę kompetentingus įvairių sričių specialistus, žymiai greičiau sulauktume rezultatų, ir galbūt, išleisdami jiems kur kas mažiau lėšų, nei šiuo metu reikia minėtam departamentui išlaikyti. Štai tokią Išeivijos reikalų “ministeriją” ir turiu omenyje.
Toks pasiūlymas visiškai nereiškia, jog jau esame tapę viskuo apsirūpinusia, postmaterialia visuomene ir galime nukreipti visą dėmesį į išorę, pamiršdami čia likusius gyventojus. Lietuvoje gyvenantys ir dirbantys piliečiai buvo ir liks visų svarbiausias valdžios prioritetas. Tik ta pati valdžia turėtų būti žymiau labiau suinteresuota, kad neatsitiktų taip, jog po kelių dešimtmečių paprasčiausiai nebeliks visuomenės, kuriai Lietuvos valstybės dėmesys būtų reikalingas…
