Tai diena, kai po pasaulį pasklido žinia apie didžiausio JAV investicinio banko “Lethman Brothers” bankrotą. Tai diena, kai ekonominė situacija tapo praktiškai nevaldoma ir pasidarė akivaizdu, kad neišvengsime pasaulinės ekonominės-finansinės krizės.

 

Netrukus paaiškėjo, kad Decoupling teorija (kad tai palies tik JAV ekonomiką, bet ne kitas) žlugo, ir visos pasaulio ekonomikos (vienu ar kitu būdu) bei laipsniu patirs nuosmukį.

 

Pastaroji krizė, pasak OECD ekspertų, yra ypatinga dėl keleto priežasčių.

 

Pirma, įvykių pradžios centras – JAV, kuri šiuo metu yra didžiausia pasaulio ekonomika ir sudaro kone 23 proc.

 

Antra, krizė prasidėjo pasaulio ekonomikos perkaitimo metu, kuomet buvo sunku greitai sustabdyti tolimesnio skolinimosi ir įsipareigojimo didėjimą.

 

Trečia, tai pirmiausia pasaulio finansų sistemos krizė (pasaulio finansų rinkos susitraukė apie 55 proc.).

 

Ketvirta, krizė vyksta didžiulės pasaulio prekybos ir finansų integracijos bei globalizacijos sąlygomis.

 

Ekonominio ir vartojimo pasitikėjimo praradimas yra blogiausia krizės pasekmė šiuo metu. Dar blogiau, paaiškėjo, kad pasaulis neturėjo pagrįsto plano, kaip įveikti arba bent jau perspėti krizę. Akivaizdu, kad pasaulinių institucijų, tokių kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas, veiklos stiprinimas yra tiesiog būtinas. Reikia turėti adekvatų rizikų valdymo mechanizmą. Reikia įveikti kompleksą, kad kai kurie bankai per dideli tam, kad galėtų žlugti. Reikia didesnių pastangų, automatinių stabilizatorių, kad būtų sukaupta pakankamai finansų prociklinio augimo metu, ir taip pasiruošti galimoms krizėms.

 

Kaip atsakas į krizę, jos pasekmių įveikimui buvo imtasi greitų ir koordinuotų (didelis skirtumas nuo 1930-tųjų krizės) priemonių. Padarytos plataus pobūdžio intervencijos į finansų rinkas; monetarinės politikos palengvinimas; dideli fiskalinio skatinimo paketai. Daugelis valstybių ėmėsi įprastinių ir naujų finansinio, fiskalinio ir ekonominio pobūdžio priemonių. Aišku ir kita, kad visos priemonės krizei įveikti turi būti padarytos laiku, tačiau jos turi būti laikinos ir kryptingos. Svarbu žinoti, kas bus daroma po 2010-2011 m., jau dabar apie tai reikia turėti supratimą. Reikalinga labai aiški “exit strategy” po krizės, nes dabartiniai finansiniai įsipareigojimai gali tapti papildoma rizika ateityje.

 

Šiuo metu esame antrajame krizės etape, kai valstybės papildomai imasi antrojo paketo priemonių. Kiekviena valstybė tai daro įvertindama savo finansinę ir ekonominę situaciją, tačiau reikia atsižvelgti ir į kitų valstybių veiksmus bei patirtį.

 

Ir pabaigai – gyvenimo po 2008-09-15 prognozės. Šiais metais matysime tolimesnį ekonominės situacijos pablogėjimą, nedarbo augimą, bankų kapitalo balanso blogėjimą; 2010 m. bus reikšmingas pagerėjimas ir tik 2011 m. – taip laukiama normalizacija.

 

OECD paskelbs naujausias ekonomines prognozes kovo 31 d. Tikėkimės, kad jos bus neblogesnės!

 

Kokių veiksmų, siekdamos išvengti gilesnės krizės, turėtų savo ruožtu imtis ir valstybės – jau kitoje apžvalgoje.