Praėjusią savaitę drauge su NATO parlamentinės asamblėjos delegacija teko apsilankyti Kinijos Liaudies Respublikoje. Šis vizitas nebuvo atsitiktinis: būdama itin reikšmingas pasaulio ekonomikos ir vis labiau – politikos, - veiksnys, Kinija domina aljansą ir kaip svarbus svertas regioniniam, o tuo pačiu ir pasauliniam stabilumui užtikrinti: prisiminkime kad ir šios šalies vaidmenį derybose su Šiaurės Korėja dėl tolesnių branduolinio ginklo bandymų.

Vis dėlto, šįkart mūsų dėmesys buvo skirtas tolimesniems Kinijos raidos iššūkiams ir ypatingai - didėjančiam atotrūkiui, tarp atskirų jos regionų, socialinių sluoksnių ir sektorių.

Visų pirma, reikia pastebėti, jog Kinija ir toliau išgyvena dideles permainas. Pastaruosius du dešimtmečius šios šalies ekonomika vidutiniškai augo 9,5 proc., kas leido keturiskart padidinti jos bendrąjį vidaus produktą. Šalies įtaka pasaulyje išaugo, ir ji jau seniai nebėra vien smulki importuotoja bei pigių prekių tiekėja. Šiuo metu jos prekybos su Europa apimtis viršija 220 milijardų dolerių, prekybos su JAV mastai nuo 2000 m. išaugo nuo 300 milijardų iki 1,7 trilijono dolerių. Tai rodo, kad Kinija tampa vis svarbesnė pasaulinės ekonominės sistemos dalis, ir galime tik įsivaizduoti, koks šokas ištiktų pasaulio rinką, jie ši šalis liautųsi gaminti ir teikti pigias prekes. Šalia to, Kinija sukaupė rekordinį užsienio valiutos rezervą - spalį jis viršijo trilijono dolerių ribą, ir yra pats didžiausias pasaulyje. Tai reiškia ne ką kitą, kaip kad patys kinai vis daugiau investuoja į kitų valstybių ekonomiką.

Tačiau negalime pamiršti, jog Kinijai itin trūksta gamtinių išteklių kas gerokai riboja šalies ekonomikos raidą. Turime atminti, jog Kinijos vystymasis iki šiol tebėra ekstensyvus, ir tam pačiam produktui pagaminti jai reikia dvigubai daugiau išteklių, nei, sakykime, JAV. Be to, Kinijai priklauso tik apie 6 proc. pasaulio dirbamos žemės plotų, tuo tarpu šioje valstybėje susitelkęs penktadalis viso pasaulio gyventojų. Didelė jų koncentracija ir žemės ūkio naudmenų stoka kelia nemažas problemas, visų pirma, skurdo ir vystymosi netolygumo. Apie 900 milijonų kinų gyvena iš žemės ūkio, 24 milijonų šioje srityje dirbančių gyventojų pajamos siekia vos 23 JAV centus per dieną.

Tuo pat metu, Kinija išgyvena ir spartų industrializacijos procesą. Kinta žmonių gyvenimo, vartojimo įpročiai, ir šalis gana sparčiai modernėja, tačiau reikia atkreipti dėmesį, jog tik trečdalis miestiečių apdrausti senatvės pensijos draudimu, o kaime tokio apskritai nėra. Už sveikatos paslaugas reikia mokėti , nes valstybė nesugeba užtikrinti nemokamo gydymo visiems gyventojams. Žinoma, šalies valdžia supranta, jog Kinijos plėtra be socialinio draudimo, švietimo, sveikatos sistemos sukūrimo, neturi ateities, ir šalis ima vis sparčiau investuoti į šias sritis. Valstybė ieško būdų gyventojų gerovei pakelti, ir tai rodo, kad šalies pagrindinis rūpestis nebėra vien gyventojų išmaitinimas.

Taigi nebeturėtume manyti, jog Kinijos konkurencingumas paremtas vien pigia darbo jėga. Žinoma, kinai dar ilgai bus vieni menkiausiai apmokamų pasaulio darbuotojų, tačiau reikia pastebėti, jog šios šalies konkurencinis pranašumas vis labiau remiasi ir infrastruktūros plėtra bei naujosiomis technologijomis. Būdama viena sėkmingiausiai besivystančių valstybių, Kinija kuria naują platformą ateities augimui, kuris nebebus paremtas vien mažais atlyginimais.

Tad simbolinė Didžioji kinų siena, kuria valstybė keletą dešimtmečių buvo atsitvėrusi nuo pasaulio, nyksta. Tai, beje, rodo ir tam tikros teisinės ir politinės permainos. Pavyzdžiui, neseniai įvykdyta teisinė reforma, palikusi tik Aukščiausiajam teismui galimybę skirti mirties bausmę. Manau, galime neabejoti, jog toliau sparčiai besivystančioje valstybėje artimiausiu metu galbūt išvysime ir tam tikrų visuomenės pliuralizmo apraiškų.