Vakar Seimas pagaliau (nors ir nepilnai) užbaigė pavasario sesijoje numatytus darbus. Ekonominis sunkmetis ir valstybės finansų trūkumas pavertė šios sesijos darbus išskirtinai sunkiais ir nepopuliariais. Iš vienos pusės aišku, kad Seimas neturėjo kitos galimybės, kaip mažinti valstybės biudžeto išlaidas, suprantant finansinių išteklių ribotumą. Kita vertus – tai reiškia, kad ekonomika netenka taip reikalingo papildomo finansinio stimulo, kurio visi kartu laukiame.

 

Ši sesija pasižymėjo išskirtinai nepopuliariais socialinės politikos sprendimais: motinystės išmokų ir pensijų mažiniu, mokesčių didinimu. Neatsitiktinai Seime vykusios politinės batalijos buvo įtemptos ir dažnai stokojo paprasčiausios savigarbos. Opozicija sumaniai naudojosi siūlomais socialiniais sprendimais, kad pademonstruotų savo nepritarimą valdančiųjų politikai. Tačiau jų kalbose stigo tiek nuoširdumo, tiek ir politinio konstruktyvumo, kuris reikalauja šalia kritikos pateikti savo alternatyvius siūlymus. 

 

Prisipažinsiu, kad nemažai siūlomų sprendimų kėlė tam tikrų abejonių – ne tiek dėl jų siūlomų pokyčių kiek dėl įsitikinimo, kad tai leis reikiamu laipsniu stabilizuoti situaciją. Todėl matyt esu vienas iš tų, kuris netiki, kad šiais metais padarėme paskutinį biudžeto mažinimą. Taip pat ir tuo, kad ekonominio skatinimo galimybės panaudotos visapusiškai.

 

Kiek apniukęs Lietuvos politinis ir ekonominis dangus verčia gaudyti kiekvieną kiek labiau palankų ženklą apie atsigaunančią ekonomiką Europoje ir visame pasaulyje. Tokių ženklų randasi vis daugiau. Tačiau ar tai tik ne pavieniai konjunktūriniai ženklai, ar jie jau reiškia, kad, pasiekusi dugną, pasaulio ekonomika pamažu pradeda kilti?

 

Man įsiminė vakar dienos Seimo posėdyje užvirusi diskusija, palaikant Islandijos narystę Europos Sąjungoje. Šalia atviro oponavimo šiam neabejotinai reikalingam politiniam žingsniui, atkreipiau dėmesį į tai, kad kai kurie populistai vis dar svarsto, ar be narystės ES Lietuva galėjo geriau atsilaikyti prieš šią mus ir kitus užgriuvusią ekonominę krizę. Pati ekonominio gyvenimo logika įtikina, kad buvimas platesnėje atvirojoje rinkoje sukuria daug daugiau galimybių ir paskatų greičiau plėtotis. Panašu, kad ekonominio mąstymo naivumas ir tuo grindžiamas ekonominis nacionalizmas Lietuvoje tebėra gajus. Tačiau ir tai neturėtų mūsų sustabdyti išreikšti paramą kitoms Europos valstybėms, siekiančioms platesnės Europos integracijos. Seimo išreikšta parama Islandijos narystei tik patvirtina mūsų anksčiau padarytų sprendimų teisingumą ir tikėjimą solidaria Europa.

 

Pabaigai.

Trumpas vasaros atokvėpis yra gera proga, kiek atsipūtus, grįžti prie rimto pasirengimo nacionaliniam susitarimui. Manau, kad neturime šansų šį kartą į tai žiūrėti pro pirštus ir nekritiškai. Todėl tik per konstruktyvią diskusiją ir įvairių alternatyvų įvertinimą mes galime paruošti reikalingą ir pagrįstą veiksmų planą, kurio tikrai prireiks jau šį rudenį.