Praėjusią savaitę B.Obamos JAV administracija paskelbė peržiūrinti savo planus dėl priešraketinės gynybos (PRG) dislokavimo vidurio Europoje – Lenkijoje ir Čekijoje. Diena pranešti tokią žinią, deja, pasirinkta aiškiai netinkama – rugsėjo 17-toji yra diena, kai buvusi SSRS 1939 m. užpuolė Lenkiją, todėl prisiminimai apie istorinius įvykius grąžina prie skaudžių datų ir patirčių.

 

Priminsiu, kad šis sprendimas, patvirtintas dvišaliais susitarimais, buvo pasiektas praėjusių metų viduryje. Susitarimų paieška užtruko, kadangi Lenkija ir Čekija tikėjosi papildomos karinės/saugumo naudos priimant į savo teritoriją JAV PRG sistemas, o ir viešoji nuomonė (ypač Čekijoje) tam nebuvo vienprasmiai palanki. Praėjus metams nelengvai pasiekto sprendimo atsisakoma. Kodėl ir kas nulėmė tokį sprendimą?

 

Akivaizdu, kad JAV šiuo metu sprendžia svarbias geostrategines problemas, kurių netrūksta. Pirmiausia, kaip sutramdyti nemažėjančias branduolines Irano ambicijas. Antra, kaip pasiekti susitarimą su Rusija dėl branduolinių balistinių raketų skaičiaus sumažinimo. Trečia, kaip pasiekti ilgalaikį taikos susitarimą Artimuosiuose Rytuose. Ir pagaliau – kaip užsitikrinti stabilaus Afganistano ateitį.

 

Šių prioritetinių pasaulio saugumą lemiančių sprendimų paieška verčia naujai vertinti ir peržiūrėti JAV buvusios administracijos sprendimus. Gal tai ir galima pavadinti naujuoju JAV realizmu užsienio politikoje, tačiau akivaizdu, kad šis sprendimas kainuoja abiem pusėm. JAV kaltinamos išduodančios Vidurio-Rytų europiečius ir pataikaujančios Rusijos ambicijoms. Vidurio europiečiai įžvelgia šiuose sprendimuose JAV nusigręžimą nuo jų, o taip pat ir galimą Rusijos klastą.

 

Aišku viena – JAV prezidentas B.Obama turi kitus pasaulio saugumo prioritetus ir kitokį ryšį su Europa. Jo paties nesieja kokie nors ypatingi ryšiai su praėjusio šimtmečio Europos kruviniausių konfliktų regionu – Rytų Europa.

 

Ko galima tikėtis iš JAV siūlomų PRG pakeitimų? Patys amerikiečiai tikina, kad sistemos neatsisakoma (kaip tokios), tačiau ji bus modernizuota ir dar galingesnė nei anksčiau numatyta: siūloma vietoj dešimties raketų gaudytuvų Lenkijoje įrengti 40, 50 – jų kaina būtų mažesnė, o efektyvumas didesnis. Naujoji sistema pradėtų funkcionuoti 2015 m., tuo tarpu senoji – tik 2017 m.

 

Kaip šis sprendimas paveikia Lietuvos saugumą? Mūsų šalies politikai suskubo kritiškai vertinti JAV administracijos žingsnį, vadindami tai bloga žinia ir permesdami ateities atsakomybę už Atlanto.

 

Lietuva, kaip visavertė NATO narė, jau dabar naudojasi NATO PRG skydu, todėl kalbėti apie trumpalaikę saugumo grėsmę nėra pagrindo. Iš kitos pusės, reikia dėti pastangas, kad JAV karinis dalyvavimas Europos gynyboje būtų išlaikytas ir sustiprintas, kaip ir mūsų pačių indėlis į NATO gynybos sistemą ir operacijas. Susidariusi situacija išryškino ir kitą esminį trūkumą – Vašingtone trūksta vidurio-europiečių (tam tarpe – lietuvių) politinio lobizmo, kuris, deja, susilpnėjo po įstojimo į NATO. Laikas prisiminti, kad dialogas sus strateginiu partneriu visada turi būti pastovus ir dinamiškas. Aktvyvizuoti tokį dialogą yra pirmaeilė Lietuvos valdžios užduotis. Miegoti laiko neturime. Ypatingai tokią dieną, kaip ši – minint tarptautinę Jungtinių Tautų taikos dieną.