Yra gražus posakis: “Viščiukus skaičiuojame rudenį”. Tuo tarpu mums, politikams, tinkamiausias metas viščiukams skaičiuoti yra, ko gero, laikotarpis prieš Kalėdas. Tad nors ši savaitė, kaip paprastai, buvo kupina įvykių, pasinaudokime trumpa atokvėpio akimirka bei pažvelkime, kokie buvo šie, dabar jau palydimi 2006 metai.

       Jeigu sakyčiau, kad šiuos metus paženklino nesėkmės, suirutės bei permainos, būčiau tik iš dalies teisus. Taip, Lietuvos Vyriausybė patyrė strateginę nesėkmę ir sausio pirmąją šalies parduotuvėse dar negalėsime atsiskaityti eurais. Keistas ministrų kabineto pasyvumas, nepakankamos pastangos Briuseliui įrodyti mūsų pasirengimą pereiti prie bendrosios Europos Sąjungos valiutos, o galbūt ir išankstinis susitaikymas su pralaimėjimu lėmė, kad euro įvedimo datą aptraukė nežinios migla. Buvo iškilusi ir rimta grėsmė Lietuvos narystei Šengene, tačiau šiuo atveju galime bent jau pasidžiaugti, kad ES naujokėms pavyko įtikinti Bendriją jau nuo kitų metų atverti savo sienas formalumų nevaržomoms visų ES piliečių kelionėms.

       Dar kontrastingesni buvo Lietuvos vidaus politikos metai. Stebėjome ištisą įtakos persidalijimo procesą, kurį vainikavo tryliktosios Vyriausybė griūtis bei naujojo Ministrų kabineto formavimas. Ar tai buvo gera naujiena Lietuvai? Kažin, nes sąstingio apimtą Algirdo Brazausko kabinetą, kuriam politikos kryptį diktuodavo abejotino skaidrumo bei legitimumo valdančiųjų partijų “politbiuras”, pakeitė dar mažiau aiškių susitarimų ramstoma mažumos Vyriausybė, savo veiklos bei paramos principais vis labiau trinanti ribą tarp Seimo daugumos bei opozicijos ir kartu tarp politinės dešinės ir kairės. Ir, kaip parodė ateinančių metų šalies biudžeto tvirtinimas Seime, šiai Vyriausybei tebėra būdingi jos pirmtakės taip mėgstami “plaukimo pasroviui” bei “gaisrų gesinimo” veiklos metodai. Vargu ar vyriausybių kaitą galime laikyti teigiama permaina Lietuvos gyvenime. Galiausiai nesibaigiantys politiniai skandalai, senų blogų tarpusavio drabstymosi purvais tradicijų puoselėjimas, mistiškasis ekonomikos augimas, kurio niekaip nepajunta didelė dalis gyventojų, ir toliau menkino visuomenės pasitikėjimą valdžia bei pačia valstybe, ką rodo ir nemažėjantis išvykstančių iš Lietuvos gyventojų srautas.

       Tačiau teigiamų permainų sėkla šiemet vis dėlto buvo pasėta, tik pokyčių dar teks palaukti. Parengti ir šiuo metu visuomenėje gana plačiai aptariami mokslo bei studijų sistemos reformos metmenys leidžia tikėtis, kad greitu laiku Lietuvoje bus sukurta kokybiškas bei prieinamas paslaugas teikianti, konkurencinga šalies aukštojo mokslo sistema, suteiksianti postūmį konkurencingos, žiniomis grindžiamos ekonomikos plėtrai Lietuvoje. Žengėme pirmuosius žingsnius demokratijos stiprinimo savivaldoje link, pasiūlydami pusę savivaldybių tarybų narių rinkti vienmandatėse apygardose, nes tai sustiprintų gyventojų ryšį su vietos politikais, išplėstų jų atskaitomybę rinkėjams ir kartu padidintų žmonių pasitikėjimą vietos valdžia. Pasiūlyta įteisinti ir informacinės visuomenės plėtrą paskatinsiantį elektroninį balsavimą, kuris, tikiu, paskatintų rinkėjus aktyviau dalyvauti rinkimuose bei padėtų į Lietuvos demokratinį procesą įtraukti ir užsienyje gyvenančius mūsų piliečius. Nors tenka apgailestauti, kad Seimo nariai neparodė ryžto šias permainas taikyti jau vasarį vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose, tačiau tikėtina, jog reikiami sprendimai kitąmet vis dėlto bus priimti.

       Geriausią įspūdį šiemet paliko akcija “Lietuviškos knygos kelias”, kurios metu kvietėme gyventojus dovanoti knygas užsienyje gyvenantiems tautiečiams. Maloniai nustebino šiluma ir dėmesys, kurį Lietuvos žmonės parodė šiai akcijai, dovanodami užsienio lietuviams ištisas asmenines bibliotekas, labai gerai nuteikė ir tas džiaugsmas, su kuriuo užsienio lietuvių bendruomenės joms dovanotas knygas priėmė. Akcija dar kartą patvirtino, kad pilietiškumui puoselėti, tautos vienybei ir žmonių tarpusavio ryšiams išsaugoti dažnai reikia ne grandiozinių ilgalaikių valstybės strategijų, o tik galimybės gyventojams kai ką padaryti patiems. Ir, nepaisant nuolatinių nuogąstavimų dėl visuomenės susvetimėjimo, piliečiai parodys, kad solidarumo jausmas jiems nesvetimas, o veikdami kartu jie gali padaryti tikrai nemažai.