Esu tikras, jog šiemet pagaliau išvysime tam tikrų Lietuvos politinio vienijimosi požymių. Postūmį suartėti šalies politinėms partijoms suteiks jau vasarį vyksiantys savivaldybių tarybų rinkimai. Seimui pataisius rinkimų įstatymą ir apribojus priemones rinkėjams agituoti, politikai bus priversti kovą dėl balsų “kilstelėti” į idėjinį lygmenį – mažiau ledų, skalbimo miltelių dalybų bei koncertų, o daugiau diskusijų konceptualiais klausimais, aktyvaus dialogo su rinkėjais bei varžovais. Tokia konkurencinė kova padės pačioms politinėms partijoms išgryninti savo idėjas bei aiškiau pamatyti tarpusavio skirtumus bei panašumus, atrasti sąsajas. Kita vertus, kai kurių partijų laukia vidiniai pokyčiai, kurie galbūt panaikins ligi šiol egzistuojančius subjektyvius barjerus glaudesniam bendradarbiavimui su kitomis politinėmis jėgomis. Manytina ir tai, jog įvairios “proginės” partijos, nebesugebėsiančios patraukti rinkėjų dėmesio savivaldos rinkimų metu, pačios ieškos kelių vienytis su didesnį žmonių pasitikėjimą turinčiomis, labiau “tradicinėmis” politinėmis jėgomis, kas joms leistų tikėtis išsaugoti bent dalį turimos įtakos 2008 m. Seimo rinkimuose. Taigi, jei tik vėl neįvyks kokių nors spontaniškų politinės sistemos “sukrėtimų”, galime laukti, jog 2007-aisiais Lietuvos “politinis žemėlapis” įgaus gerokai aiškesnius kontūrus.

       Lėtos permainos tikėtinos ne tik šalies politikoje. Nepaisant vis dar gana spartaus Lietuvos ekonomikos augimo ir didėjančio darbo užmokesčio, kol kas, deja, nematyti jokių požymių, kad mūsų šalies gyventojų migracijos tendencijos keistųsi. Tai suprantama – gerovę atspindi ne vien BVP augimas, bet ir socialinė, teisingumo, vartotojų teisių politika, kuri vis dar turi nemažai trūkumų. Smulkusis ir vidutinis verslas vis dar nepakankamai skatinamas. Akivaizdu ir tai, kad Europos Sąjungos parama netapo spartesnį šalies ekonomikos augimą lemiančiu veiksniu, tad gerovė Lietuvoje nėra kuriama taip greitai, kaip norėtume. Tuo tarpu valdžiai ir toliau atkakliai priešinantis bet kokioms pastangoms keisti valstybės požiūrį į išeiviją bei “apgręžti” migracijos srautą, žmonės vienas po kito vyks dirbti ir gyventi svetur. Belieka laukti neišvengiamų tokiai padėčiai esant socialinių pokyčių – imigracijos. Tuščias darbo vietas Lietuvoje teks kažkuo užpildyti, ir tikėtina, jog į šalies darbo rinką vis aktyviau bus pritraukiami darbuotojai iš užsienio šalių, visų pirma, mūsų rytų kaimynių. Brangstant gamybiniams ištekliams – dujoms, elektros energijai, kurui ir kitiems, - verslininkai priversti konkurencingumą didinti ieškodami pigesnės darbo jėgos užsienyje, kas neišvengiamai paveiks ir Lietuvos socialinę struktūrą.

       Nepaisant valstybės ekonominės padėties gerėjimo, kritiškas valdžios bei piliečių santykis išlieka, ir nematyti požymių, kad jis artimiausiu metu keistųsi. Todėl ir toliau valdžios sprendimai neretai bus priimami neatsižvelgiant į gyventojų lūkesčius, kas daugeliui atsilieps tiesiogiai. Pavyzdžiui, vargu ar mokesčiai dirbantiesiems bus mažinami taip sparčiai, kaip pageidauja visuomenė. Vyriausybė jį ketina sumažinti iki 24 procentų tik nuo 2008-ųjų, ir nemanau, kad ji ryšis mažinti mokestį anksčiau. Taip bus ne dėl ekonominio augimo ar biudžeto surinkimo rodiklių, bet dėl kur kas banalesnės priežasties: 2008-aisiais bus renkamas Seimas, tad mokesčių mažinimas veikiausiai bus pasiliktas kaip “priešrinkiminė valdžios dovanėlė” gyventojams. Jei tik ši Vyriausybė iki tol išsilaikys, kuo negalime būti visiškai tikri.