Ar gali jau netolimoje ateityje susiklostyti tokia padėtis, kada Seimo narys susitikti su rinkėjais važiuos ne į Kupiškį, Anykščius ar Šilutę, o į Dubliną, Londoną arba Madridą? Kaip keistai benuskambėtų tokia mintis, vis dėlto, manau, kad tai – ne tik galimybė, bet ir būtinybė, diktuojama nūdienos realijų.
Įvertinime padėtį: neseniai apsilankęs Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kur dalyvavau lietuvių bendruomenių organizuojamuose renginiuose, sužinojau įdomų faktą: Londone, pasirodo, šiuo metu yra, vaizdžiai tariant, įsikūręs Panevėžys. Būtent tokio dydžio lietuvių bendruomenė integruota į ekonominį, socialinį ir kultūrinį Didžiosios Britanijos sostinės gyvenimą. Įvairiais skaičiavimais, nuo nepriklausomybės atkūrimo dirbti svetur, daugiausiai – į Vakarų Europos šalis išvyko per 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Tad jei panevėžiečiams Seime atstovauja bent trys parlamentarai, kodėl savo atstovo negalėtų turėti Airijoje, Ispanijoje, kitose valstybėse, kuriose yra didžiausios lietuvių bendruomenės, gyvenantys Lietuvos piliečiai?
Šis klausimas nėra retorinis, ir turi aiškų atsakymą: galėtų ir netgi privalėtų. Iš daugelio pokalbių su išeiviais susidariau įspūdį, jog užsienyje gyvenantys lietuviai tikrai neatsiriboja nuo Lietuvos reikalų – jie aktyviai stebi čia vykstančius politinius, ekonominius procesus, domisi, kokia bus ta Lietuva, į kurią daugelis planuoja ilgainiui grįžti. Nekartą betarpiškai bendraudamas su tautiečiais užsienyje, pajutau, kad tik labai nedidelė dalis negalvoja apie grįžimą. Dauguma sako, kad išvyko tik užsidirbti, galbūt – suteikti vaikams kokybiškesnį išsilavinimą, - tačiau tolimesniuose ar artimesniuose planuose vis vien numatytas galutinis tikslas – Lietuva. Tad mūsų visų, ne tik politikų, bet ir visuomenės siekis turėtų būti sąsajų tarp Lietuvos ir išeivijos stiprinimas bei bendros socialinės bei ekonominės aplinkos gerinimas, reikšiantis ir čia pasilikusiųjų gerovę.
Žinoma, bendraudamas su piliečiais, likusiais gyventi ir dirbti čia, neretai pajuntu nuoskaudą; kodėl mes turėtume jais rūpintis? Juk daugelis “ten” gyvena geriau, niekas tautiečių varu į užjūrius nevarė. Iš dalies galima sutikti su tokia pozicija, tačiau turėtume atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę: išvyko juk daugiausiai jauna, energinga, gerai motyvuota darbo jėga, kuri labai reikalinga ir Lietuvai. Kvalifikuotų specialistų trūkumas Lietuvoje reiškia tai, jog daugelis prekių bei paslaugų mūsuose neišvengiamai brangsta. Tad susigrąžinti šią darbo jėgą turėtų būti kiekvieno interesas.
Tai, beje, puikiai supranta ir užsienio šalių politikai. Pastarieji neretai išreiškia rūpestį ne todėl, kad lietuviai atvyksta ir įsikuria jų valstybėse, bet baiminasi, kad vieną dieną jie taip pat patrauks atgalios. Imigrantai Vakarų Europos šalyse laikomi stimulu valstybės ekonomikos plėtrai, tuo tarpu mūsų visų tikslas – pasiekti, kad būtų stimuliuojama ne kurios kitos, o visų pirma Lietuvos ekonomika. Tam reikalingi aktyvūs veiksmai.
Negalime naiviai tikėtis, kad sudarius galimybes užsienio lietuviams turėti savo atstovą ar net kelis jų Seime, emigrantai patrauks namo. Tačiau aktyvus gerai išeivijos problemas bei poreikius suprantančių politikų dalyvavimas valstybės valdyme, esu tikras, leistų žymiai sparčiau ir sutelkčiau siekti tų ekonominių bei socialinių permainų, paskatinsiančių išvykusiuosius grįžti ir mėginti laimę namuose.
Čia labai svarbus ir dar vienas aspektas – net neabejoju, kad turėdami savo Seimo narį, užsienyje dirbantys lietuviai kur kas labiau domėsis ir Lietuvos gyvenimu, jausdamiesi turį nors kažkokią galimybę daryti jam įtaką ir jį keisti. Šiuo atveju, atsirastų puiki priemonė ne tik išsaugoti, bet ir stiprinti išeivijos ryšius su Lietuva.
Tad diskusija, ar užsienyje dirbantys piliečiai turi turėti savo atstovą Seime, manau, greitu laiku virs konkrečiais pasiūlymais tobulinti Seimo rinkimų tvarką, kad jau po 2008 m. plenariniuose posėdžiuose būtų girdimas ir Londono ar Dublino lietuvių balsas.
P.Auštrevičiaus komentaras, publikuotas žurnale "Veidas" 2006-06-29
