Pastarieji įvykiai Taline – dvi dienas trukusios riaušės dėl okupacijos laikus primenančio kario paminklo perkėlimo iš miesto centro – parodė, jog sovietų padarytos žaizdos, tegu ir pradėtos gydyti 1991 m., šaliai iškovojus nepriklausomybę, taip lengvai neužsitraukia. Ir tik įdomu, kokias pasekmes panašus klausimas iššauktų Lietuvoje, turinčioje, ko gero, žymiai skaudesnę raudonosios okupacijos patirtį. Ar Vilniuje automobiliai ir vitrinos dužtų taip pat, kaip ir Taline, ar prieštaravimų sukėlęs paminklas galėtų tyliai ramiai būti išvežtas kur nors į Grūto parką?
Kai kurios aplinkybės verčia manyti, jog Lietuvoje triukšmo būtų mažiau. Visų pirma todėl, kad čia, skirtingai nei Latvijoje ir Estijoje, tautinių mažumų problema nėra tokia aštri. Lietuvoje gyvena apie 7 procentus rusų tautybės žmonių, kai tuo tarpu Latvijoje šis rodiklis siekia 30 procentų, o Estijoje – apie 25 procentus. Taigi esu linkęs manyti, jog riaušės Taline buvo savotiškai „užprogramuotos” ir demografinių aplinkybių, lydimų, suprantama, sudėtingos ir nevienareikšmės istorinės patirties.
Nenorėčiau atmesti ir Estijos tvirtinimų, jog riaušes išprovokavo Rusija. Tenka pripažinti, jog ši valstybė įvairiais pareiškimais suvaidino nemenką vaidmenį eskaluojant konfliktą dėl garsiojo kario paminklo Taline. Įdomu ir tai, jog riaušėse dalyvavo daug jaunimo, mažai ką bendra turinčio tiek su Antruoju pasauliniu karu, tiek su sovietų okupacija, tiek ir su Estijos nepriklausomybės atkūrimu. Kas juos pastūmėjo į gatves? Kitoks požiūris į praeities įvykius, jaunatviškas, kiek karštakošiškas nacionalizmas ar ne itin subtiliai manipuliuojanti Maskvos ranka?
Susidaro įspūdis, jog riaušes nulėmė visos trys aplinkybės, prie kurių galėtume pridėti dar ir nekompromisinę oficialiojo Talino laikyseną visų šių įvykių metu.
Taigi „apsivalymas” nuo sovietinės praeities buvo, yra ir bent jau artimiausiu metu liks aštri vidaus ir užsienio politikos tema. Tai patvirtinančių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – pasižiūrėkime, kokias karštas diskusijas Lietuvos politinėje scenoje kelia KGB rezervo klausimas. Kuomet kelią prasiveržti randa dešimtmečius kauptos nuoskaudos, dar ir susipynusios su politinėmis ar etninėmis nuostatomis, kuomet visą šį „sprogstamąjį mišinį” dar sustiprina „reagentai” iš užsienio, ramybės ir taikių sprendimų tikėtis neverta.
Tačiau stebint įvykius bei svarstant, kodėl Taline daugiausiai siautėjo jaunuoliai, kyla įtarimas: ar tik į Baltijos regioną neateina mums iki šiol mažai pažįstama agresyvaus protesto „kultūra”? Būtent ja pasižymi įvairios radikalios antiglobalistinės ir kitokios “anti-“ grupuotės, turto niokojimą ir riaušes naudojančios kaip „saviraiškos” būdą, dažnai netgi pamirštant, dėl ko gi iš tikrųjų yra protestuojama. Tad lieka atviras klausimas: ar Talino gatvėse susikirto skirtingi požiūriai į istorinę patirtį, ar įvyko paprasčiausias jaunųjų radikalų „nepasitenkinimo viskuo” – valdžia, demokratine valstybe, savo gyvenimo sąlygomis joje, proveržis? Ir kurios priežastys yra pavojingesnės liberaliajai demokratijai? Akivaizdu, jog ekstremalių Rusijos politinių jėgų dalyvavimas Estijos įvykiuose greičiau pabrėžia dėsningumą nei šios situacijos išskirtinumą.
