Šiandien, lapkričio 9 d., sukanka du dešimtmečiai, kuomet griuvo Berlyno siena. Tai simbolinis Rytų ir Vakarų politinės takoskyros ir totalitarizmo žlugimo įvykis. Po lapkričio 9-tosios 1989 m. rytų Berlyno gyventojau gavo teisę laisvai keliauti į vakarų Berlyną, žlugo rytų Vokietijos politinė monopolija socialistinei “tiesai”.

 

Prireikė net 28-nerių metų, kol 1961-taisiais įtvirtintas atsiskyrimo nuo “priešiškų” Vakarų bastionas buvo sunaikintas. Jo atsiradimui Rytuose negailėta nieko – netgi taip trūkstamų statybinių medžiagų ir, žinoma, inžinerinės išmonės, kad 155 km ilgio siena atskirtų vokiečių gyvenimus ir likimus. Tai buvo siena, ties kuria ir kurią bandydami įveikti žuvo keli šimtai nekaltų civilių. Jie tiesiog norėjo pasinaudoti žmogiškąja teise gyventi kitur.

 

Tačiau tikrasis Berlyno sienos tragizmas glūdi tame, kad ši siena ėjo ne tiek žeme, kiek žmonių protuose ir sielose. Ji trims dešimtmečiams atskyrė laisvę ir prievartą, aiškiai demonstruodama, kad prievarta beatodairiškai bijo laisvės ir ginasi nuo jos visomis priemonėmis.

 

Minint Berlyno sienos žlugimą būtų neatsakinga nepaminėti, kad mes Lietuvoje ją dvasiškai įveikėme kiek anksčiau (trim mėnesiais) – sukurdami Baltijos kelią. Nuo tos dienos praėjęs laikas iš esmės pakeitė Lietuvą. Tačiau prisipažinkime, kad mūsų protuose dar išliko sunkiai paaiškinamo polinkio laikytis seno.

 

Kaip kitaip paaiškinti pastarųjų savaičių viešosios nuomonės tyrimus, kuomet kone 50 proc. apklaustųjų šalyje pasisakė už tai, kad 1989 metais gyvenimas tuometinėje LTSR buvo lengvesnis ir geresnis? Gal kam ir sotesnis, bet argi tai laisvė?

 

Nepaisant ekonominio sunkmečio sukurtų įtampų ir apribojimų, mes privalome sugriauti savo vidinę sieną ir galutinai pereiti į vakarietiškos laisvės bei demokratinės santvarkos pusę. Tam tereikia ryžtis – toms permainoms, kurios turi pakeisti mūsų gyvenseną ir visiems laikams atsakyti į klausimą, kur mes esame ir kas mes tokie. Turiu tokią ambiciją, kad šis užmojis yra tikras ir ne be vilties įgyvendinti.