Kai kada numatant ateities įvykius pravartu prisiminti neseną praeitį, todėl nutariau pažymėti, mano supratimu, kelis įdomesnius praėjusios savaitės įvykius, kurie gali ir, mano manymu, turės įtakos artimiausiai ateičiai.
Pirmiausia – apie pasiruošimą priimti kitų metų biudžetą ir numatomas tam reikalingas įstatymų pataisas. Iš esmės svarstome 2010 m. biudžetą, kuris, galima teigti, nepatinka niekam, tačiau yra neišvengiamas ir būtinas sprendimas, siekiant išlaikyti makroekonominį ir fiskalinį stabilumą šalyje. 2010 m. biudžetas bus dar mažesnis nei šių. Ir tai yra bloga žinia visiems. Tačiau blogiausia ji bus tiems, kas šiandien praktiškai išimtinai priklauso nuo valstybės biudžeto “dosnumo”. Turiu minty žmones, kuriems reikalinga socialinė parama. Tokių piliečių šalyje daugėja kiekvieną dieną ir akivaizdu, kad jie dar su didesniu nerimu stebi politikų diskusiją ir sprendimus. Pastarasis siūlymas atsisakyti nemokamų pusryčių vaikams (juos šiuo metu gauna 68 tūkst. mokinių), pasak projekto rengėjų, leis sutaupyti 38 mln. Lt. Tačiau ar nemokami pusryčiai, kurie kainuoja 2,60 Lt., nebus taupymas kasdien tų pusryčių taip laukiančių mokinių sąskaita? Kaip teko patirti šiandien A.Vienuolio pagrindinėje mokykloje, vaikų, kuriems reikalingas nemokamas maitinimas, skaičius sparčiai didėja. Todėl prieš žengdami šį sprendimą turime gerai pagalvoti, ar tikrai valstybės biudžete mes nerasime iš ko sutaupyti, norėdami pamaitinti alkanus vaikus, negaunančius deramos priežiūros savo namuose.
Ruošdamiesi priimti “liesą” 2010 m. biudžetą, ir pateikdami dar vieną gerą naujieną šalies gyventojams, stebime neregėtai augančią emigracijos bangą. Visuomenės apklausos registruoja keleriopą pasiruošusių emigruoti skaičiaus augimą. Iš draugų ir pažįstamų tenka girdėti, kad lagaminus sparčiai kraunasi ir išvyksta taip čia Lietuvoje reikalingi specialistai, kurių kompetencija ir profesionalumu neabejojama svetur. Socialinio netikrumo atmosfera, kaustanti žmones, yra tiesioginė paskata ieškoti išeities emigracijoje. Tik ši iš vargo atsirandanti emigracija vargu ar ketina grąžinti išvykėlius atgal į Tėvynę. Susidaro uždaras ratas.
Dar viena vidaus politine aktualija tapo K.Prunskienės įsteigta Lietuvos liaudies partija. Pavadinimas teisingas. Tik kaip apibūdinti jos steigimo tikslą, kurį pati iniciatorė įvardina be skrupulų – “nebijokime būti prorusiška partija”. Ko gero pirmą kartą Lietuvos politiniame gyvenime turime atvejį, kuomet steigiama partija siekiama keisti šalies užsienio politiką trečiųjų valstybių atžvilgiu. Be jokių užuolankų norima pakeisti santykius su trečiosiomis valstybėmis ir advokatauti “kitokiems santykiams”. Panašu, kad šiuo gudriu ėjimu bandoma konsoliduoti visus nepatenkintus valstybės politika ir bandyti sugrąžinti “bet kokia kaina gerų santykių su Rusija politiką”. Seniai beturėjome politinę partiją, taip siekiančią giliai pasinerti į užsienio politikos verpetus. Atrodo, kad šį kartą gauname viena kryptimi užsiangažavusią liaudies valios skelbėjų partiją.
Galiausiai pažymėtinas “adekvatus” ekonominei realybei Vilniaus miesto tarybos sprendimas dėl Gugenheimo muziejaus statybų sostinėje. Panašu, kad Vilniaus miesto valdžia gyvena kitame pasaulyje, nevertina ekonominės realybės už lango racionaliai ir toliau siūlo gyventi iliuzijomis. Tik taip galiu vertinti paramą virš 300 mln. litų kainuosiančios idėjos realizavimui. Įdomiausia yra tai, kad niekas nepasako, kiek kainuos tokio muziejaus eksploatavimas. Statyba yra vienkartinės išlaidos, tuo tarpu kasdienėms išlaidoms ir brangių parodų eksponavimui reikės ne 10 ar 50 mln. litų – gerokai daugiau. Todėl avantiūra “Gugenheimo muziejus” verčia sunerimti ir svarstyti, ar Vilniaus miesto valdžia atstovauja gyventojų interesus, ar visgi yra linkusi pigiam populizmui ir benderiškų projektų užmojams paremti.
