Gruzija su Stalino paminklais Europoje nelaukiama

Gruziją žinome kaip įspūdingos gamtos ir svetingų žmonių kraštą. Ši Kaukazo valstybė pastaraisiais metais nuėjo nemažą kelią – pasirašė Asociacijos susitarimą su ES, sėkmingai didina savo prekybos apimtis ES šalyse, o artimiausiu metu laukiama ir ES sprendimo dėl bevizio režimo suteikimo.

Ne kartą sakiau, kad Europos Sąjungos link artėjanti Gruzija vis dėlto turi neišspręstų problemų šalies viduje. Nuo 2012 metų, kai valdžios vairą perėmė koalicija „Gruzijos svajonė“ su milijardieriumi B. Ivanišviliu priešakyje, matome daugiau nerimą keliančių ženklų. Nesupraskite klaidingai – M. Saakašvilio valdymo metais tikrai nebuvo viskas rožėmis klota, tačiau dabar pavojaus ženklai yra ryškūs ir jų ignoruoti negalima.

Kylantys paminklai

Kai kas šiomis dienomis deda nemažas pastangas, kad apie grėsmes demokratijai ir stabilumui Gruzijoje būtų nutylėta, kad šia tema išvis nebūtų kalbama ES institucijų koridoriuose ir posėdžiuose.

Bet pasakyti esminius, principinius dalykus reikia. Pradėkime nuo to, kad valstybei, atstatančiai Stalino paminklus, neturėtų būti rezervuojama vieta demokratinės Europos šeimoje.

Po 2012 metų rinkimų Gruzijoje buvo naujai pastatyti arba atstatyti šeši paminklai Stalinui. Jais „paženklinti“ šie Gruzijos miestai: Akura, Chočatauris, Zemo Alvanis, Lentechis, Martkopis ir Telavis. Paminklas Telavyje po pusantrų metų buvo nuverstas opozicijos ir aktyvistų pastangomis. Tačiau Gruzijoje yra 5 vietos, kuriose stovi nauji paminklai žmogui, atsakingam už milijonus atimtų gyvybių, o taip pat – už žiaurius nusikaltimus prieš tuos pačius Gruzijos žmones.

Iškalbingas faktas – kaip tik neseniai vienas dabartinės valdančiosios koalicijos „Gruzijos svajonė“ lyderių G. Topadzė viešai pareiškė, kad jau greitai Stalino portretas kabės kiekvienoje Gruzijos įstaigoje, „ištraukdamas“ argumentą, esą šis buvęs neginčijamas XX-ojo amžiaus genijus. Tas pats politikas, beje, tvirtino, kad tokia yra ne jo vieno, bet ir koalicijos partnerių nuomonė. G. Topadzė laikomas premjero postą po rinkimų užleidusio, bet politinės įtakos iki šiol anaiptol nepraradusio B. Ivanišvilio verslo partneriu.

Gruzijos valdančioji koalicija, kaip ir dabartinis šalies premjeras I. Garibašvilis, tik po rimtų dvejonių atsiribojo nuo minėto gėdingo pareiškimo. Tačiau šalies kasdienybė nuo to netapo skaidresnė.

Teismų sprendimai

Ne kartą sakiau, kad ES privalo būti reikli partnerė Gruzijai. Kalbėjau apie tai, kad dažnėjantys selektyvaus teisingumo atvejai verčia abejoti jos teisine sistema ir šalies demokratijos standartais apskritai. Gruzijos Vyriausybė turėjo galimybių įrodyti, kad laikosi duotų įsipareigojimų ES žmogaus teisių, teisingumo srityse. Deja, mano galva, nueita priešinga kryptimi.

Ir toliau labai abejotinomis aplinkybėmis per teismus susidorojama su buvusio šalies prezidento M. Saakašvilio ir jo politiniais bendražygiais iš Jungtinio nacionalinio judėjimo (UNM). Šiame kontekste galima paminėti buvusio Tbilisio mero, vieno Jungtinio nacionalinio judėjimo lyderių G. Ugulavos atvejį.

Šis politikas buvo suimtas ir laikomas nelaisvėje net 14 mėnesių, apkaltintas įvairiais nusižengimais. Šalies Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą, kad asmuo negali būti suimamas ilgiau kaip 9 mėnesiams, G. Ugulava buvo paleistas, tačiau nepraėjus nė parai vėl uždarytas į areštinę ir po 10 dienų nuteistas 4,5 metų kalėjimo. Kaip oficialiai skelbta, dėl viešųjų lėšų pasisavinimo.

Vakarų valstybių organizacijos ir politikai dabartinei Gruzijos valdžiai ne kartą kėlė nepatogius klausimus dėl galimo spaudimo teismams, jų sprendimų pagrįstumo ir veiksmų politinių oponentų atžvilgiu. Abejonės neišsklaidytos, klausimai liko neatsakyti.

Veiksmai prieš TV kanalą

Dar daugiau – didelio rezonanso susilaukia populiariausio Gruzijos komercinio televizijos kanalo „Rustavi 2“ bylos nagrinėjimas teismuose. Dabartinė šalies valdžia vėl ramina, kad niekas nesikiša į teismų darbą, esą jie išspręs ginčus tarp besikeitusių kanalo savininkų. Tokia dūmų uždanga liaudžiai.

Tikrovėje televizijos kanalas ir jo veikla kryptingai silpninama. Teismo sprendimu kanalo turtas jau įšaldytas. O apie pagrindinio TV kanalo peripetijas savo nuomonę viešai ir be pagražinimų išsakė tas pats valdančiosios koalicijos „Gruzijos svajonė“ atstovas G. Topadzė. Anot jo, Gruzijos Vyriausybei „Rustavi 2“ tiesiog įgriso, nes per trejus dabartinės Vyriausybės darbo metus taip ir nepasakė gero žodžio apie jos darbus. Todėl bus rastas „tikrasis“ kanalo savininkas.

Kas garantuoja, kad tokiu būdu nėra bandoma daryti įtakos kanalo turiniui, ypač artėjant 2016 m. parlamento rinkimams? Dabartinio TV kanalo rėmėjai, beje, irgi sulaikomi, turbūt tais pačiais profilaktiniais sumetimais… Nutildyti politinius oponentus prieš rinkimus – patogiausia.

Gali būti, kad Gruzijos žmonėms šis nepriklausomas TV kanalas yra netgi svarbesnis nei šiuo metu ES svarstomas bevizio režimo suteikimas. Todėl, kad tai yra vienas iš vos dviejų komercinių TV kanalų, ir vis dar – ne dabartinės valdžios „žinioje“. Jei neliks nepriklausomos žiniasklaidos, žengimas link ES bus tik veiksmo imitacija.

Proga tarti žodį

Gruzija tikrai gali tapti geresne ir patikimesne ES partnere. Europos Sąjunga negali ignoruoti, kai mėginama atkurti Stalino kultą, kai žmonių likimai sprendžiami remiantis abejotinais teismų sprendimais ir norima užčiaupti nepriklausomą žiniasklaidą.

Dėl šių grėsmių su grupe Europos Parlamento narių jau išplatinome atvirą laišką. Tikimės, kad ES įgaliotinė užsienio reikalams F. Mogherini, kaip ir Europos Komisija, priims tinkamus ir pasvertus sprendimus.

ES turi pagirti Gruziją už nuveiktus gerus darbus, bet tuo pačiu būtina nutverti už rankos ritantis žemyn. Norime matyti Gruziją brandžią, o ne sovietmečio purslų aptaškytą. Lietuvos Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija ir mūsų šalies ambasadoriai pastarojo meto įvykių Gruzijoje fone galėtų tarti žodį. Ar delsimas reiškia, kad susitaikome su padėtimi? Nenorėčiau tuo tikėti.