Apie „švarų žaidimą“ ten, kur mindomos žmogaus teisės
Žinote, kartais ciniškumas peržengia bet kokias ribas. Vienas tokių atvejų – korupcijos skandalo krečiamos FIFA organizacijos ilgamečio, dabar jau buvusio prezidento Seppo Blatterio pareiškimai, prieš jį paskutinį kartą (reikia tikėtis) perrenkant: „Mes negalime visko sužiūrėti futbole“, „mes turime laikytis komandinės dvasios“.
Panašu, kad nemaža dalis FIFA narių iš skirtingų valstybių ilgą laiką sėkmingai laikėsi tos „komandinės dvasios“, dalis jų gali būti susiję su šimtais milijonų vertinamu korupcijos skandalu, kuris tik pastaruoju metu plačiau iškilo į viešumą.
Sportas vienaip ar kitaip susijęs su politika (sporto politika), būtų kvailystė tai neigti. Gerai, kad korupcijos atvejis FIFA organizacijoje pagaliau paskatino rimtesnes diskusijas apie skaudžias problemas, taip pat ir Europos Parlamente.
Turime garsiau ir drąsiau kalbėti apie tai, kokiose valstybėse galima rengti didžiausius sporto įvykius. Pastaruoju metu įsitikinome, kad olimpinės žaidynės ar kitos didžiausios sporto šventės rengiamos ir ten, kur žmogaus teisių pažeidimais „garsėjama“ labiau nei sporto pasiekimais.
Jau anksčiau, Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje, raginau iš naujo persvarstyti sprendimą 2018 m. Rusijoje rengti pasaulio futbolo čempionatą (kalbėjau ir apie boikoto galimybę). Deja, net tokios šventės kaip olimpinės žaidynės šiais laikais yra išnaudojamas politikos ir propagandos tikslais. Tą matėme Sočio žiemos olimpinių žaidynių Rusijoje metu, kai vienur karaliavo sportas, o tuo pat metu kaimyninėje valstybėje buvo žudomi žmonės.
Štai jau greitai, birželio 12 d., Azerbaidžano sostinėje Baku bus rengiamos pirmosios Europos žaidynės, jose varžysis daugiau nei 6000 sportininkų iš visos Europos. Mažai kas domisi ir įvertina tai, kad žmogaus teisių situacija Azerbaidžane prieš žaidynes vis dar blogėja.
Todėl manau, kad būtent dabar pats laikas nustatyti ir įtvirtinti konkrečius tarptautinius kriterijus valstybėms, siekiančioms rengti didžiulius sporto renginius ir norinčioms priimti įvairių šalių sportininkų delegacijas. Kito kelio nėra – demokratinė tarptautinė bendruomenė turi kalbėti vienu balsu ir parodyti, kad stabdys nebaudžiamumą už žmogaus teisių pažeidimus ir realiai pritaikys sankcijas atsakingoms vyriausybėms, o ne tik švelniai pagrūmos pirštu kur nors renginių užkulisiuose.
Apie „fair play“ – „švarų žaidimą“ valstybėje, kurioje mindomos žmogaus teisės, negali būti nė kalbos. Kaip žinome, Rusijoje, Kazanėje, dar šią vasarą vyks kitas svarbus sporto įvykis – pasaulio plaukimo čempionatas. Šias sporto varžybas perkelti į demokaratijos ir žmogaus teisių standartų besilaikančią valstybę, matyt, jau per vėlu. Be to, kaip girdėjome, Rusijos olimpinio komiteto vadovai su ironiška šypsenėle aiškino netikį, kad jų šaliai gali grėsti boikotai artėjančio pasaulio futbolo čempionato metu.
Jei plaukimo ir futbolo čempionato rengimo vietos persvarstymas – jau pavėluotas, tai vis dar turime 2024 metų vasaros olimpines žaidynes ir valstybių bei miestų kandidatų svarstymą. Įveskime kriterijus, garbingas taisykles ir jų laikykimės. Išlaikykime sporto varžybų dvasią ir prestižą. Šiame kontekste galima paminėti ir Lietuvos futbolą – čia, kaip ir kai kuriose kitose sporto federacijose, trūksta skaidrumo ir sportinės dvasios, yra per daug komercijos ir savanaudiškumo.
Nepraleiskime progos užtikrinti, kad sporto organizacijas valdytų ne apkūnūs sporto katinai, ir sportininkai neliktų pastumdėlių vietoje.