Aklas pasimatymas su kandidatu: Auštrevičius apie tai, kur bėgdavo iš pamokų ir kurį politiką vadina „melagių melagiu“

Kandidatus į prezidentus dauguma žinome iš naujienų ar televizijos laidų, kur jie pasitempę ir kostiumuoti paprastai rimtai atsako į sudėtingus klausimus. Tačiau ko jų paklaustumėte, jeigu turėtumėte galimybę susitikti prie puodelio kavos? Aklas pasimatymas su kandidatu yra DELFI interviu ciklas, kuriuo siekiame atskleisti kandidatų asmenybes – kaip jiems sekėsi mokykloje ir studijų metu, kaip patys buvo auklėjami ir kaip užsidirbo savo pirmąją algą. Petrą Auštrevičių lietuviai atsimena dar iš 2004 metų prezidento rinkimų, kurių kampanijos metu nuskambėjo legendinė daina „už Petrą“, taip pat iš kitų rinkimų kampanijų. DELFI jis papasakojo apie savo vaikystę, pirmąją meilę ir apie tai, ar jam tapus prezidentu Prezidentūroje apsigyventų jo šunys.

– Kokią didžiausią išdaigą esate iškrėtęs vaikystėje?

– Galiu papasakoti vieną išdaigą, kuri nebuvo sugalvota prieš kažką, bet galų gale pavirto išdaiga prieš mane patį. Tai buvo ankstyva vaikystė, su gatvės draugais žaidėme prie geležinkelio. Buvo labai vienas įdomus triukas, kurį darydavome: sovietinės žalvarinės kapeikos pavirsdavo labai įdomiais „blyneliais“, kada jas pervažiuodavo traukinys. Tai, žinoma, nekeldavo jokio pavojaus. Tas pats vyko ir tuo kartu, bet kažkas, radęs pabėgių tvirtinimo vinį, kuris yra pakankamai stambus, kvadratinis, paėmė ir padėjo ant bėgių. Tuo metu pro šalį ėjo geležinkelininkas ir iš trumpo pokalbio su mumis jis, matyt, susidarė įspūdį, kad mes čia kažkokią baisią diversiją ruošiame. Nežinau, ar jeigu užvažiuotų traukinys ant tos vinies, galėtų atsitikti kažkas, manau, gal sustotų ar pristabdytų, bet nenukristų tas traukinys nuo bėgių. Bet to pakako, kad tas geležinkelininkas apskelbtų tai mūsų tėvams. Tada supratau, kas yra kolektyvinė atsakomybė – būti blogu laiku blogoje vietoje, su netinkamais asmenimis, kartais virsta tavo kailio išbandymo reikalu. Tada, galiu prisipažinti, gavau į kailį, ir gavau ne už savo veiksmus, o už kito veiksmus. Bet tai buvo gera pamoka, ką reiškia tokios atsitiktinės aplinkybės, kurios sukelia tokią sumaištį. Buvau kokioje 4–5 klasėje, tas amžius, kada laiko yra į valias ir fantazija neša į tolį.

– Kur Jūs augote?

– Augau gyvenvietėje, mažame miestelyje prie Vilniaus, Juodšiliuose. Tai yra Vilniaus kraštas su visa savo politine ir demografine istorija. Netgi pavadinimas miestelio keitėsi XX a. eigoje, jeigu aš neklystu, tris ar keturis kartus. Iš lenkiško „Czarny Bór“ virto „Čiornyj bor“ pokaryje, o jau nuo 70–ųjų rašydavo ir lietuviškai „Juodšiliai“. Nežinau, ar jis kada nors bus „Blackwoodas“, bet aš juokauju, kad gyvenvietė tikrai yra puiki istorinė iliustracija tiems, kas nori mokytis, pavyzdžiui, Vilniaus krašto istorijos. Mano mamos visa giminė iš Aukštaitijos, iš tos dalies, kur buvo Lenkijos okupacija. Visa giminė buvo perkirsta, pavyzdžiui, mano senelės brolis ir sesuo po karo emigravo į Lenkiją. Palaikau ryšį jau su jų vaikais, jie, žinoma, nekalba lietuviškai. Pavyzdžiui, močiutės senelis mirė 104 metų ir buvo vienas seniausių Lenkijos gyventojų, visą gyvenimą buvo beprotiškai pamaldus, iki pat senatvės, kiek tik galėjo, eidavo kiekvieną dieną į bažnyčią. Tad man ir to regiono istorija yra tikrai gerai žinoma.

– Minėjote, kad dėl tos išdaigos gavote į kailį, ar dažnai gaudavote?

– Ne. Negaliu pasakyti, kad buvo kažkoks prievartos elementas šeimoje. Mama, žinoma, moralizuodavo, tėvo kantrybė, matyt, baigdavosi greičiau. Bet nesukurdavau per daug priežasčių, kad būtų kažkokios ypatingos išdaigos, vertos tokios bausmės.

– Turite vyresnę seserį, esate pagrandukas. Ar šis faktas paveikė Jūsų charakterį, ar turėjote privilegijų?

– Nemanau, kad turėjau ypatingų privilegijų. Tai yra, manyčiau, daugiau mitas, negu realybė. Bet jauniausi vaikai turi gerą galimybę mokytis, nes jaunas žmogus yra visuomet labai imlus ir jam viskas yra įdomu, ką daro kiek vyresni – nesvarbu, ar tai yra tėvai, ar seserys, ar broliai. Manau, kad tą savybę stebėti pasaulį ir iš jo mokytis, perimti tai, kas gerai, aš ypatingai išsiugdžiau. Nors, be abejo, kartais perimi nebūtinai tai, kas gerai.

– Kai mokykloje mokėtės, kokie buvo jūsų pažymiai, kas labiausiai sekdavosi, o ko nemėgote?

– Pirmas keturias klases mokiausi Juodšiliuose, kur buvo nedidelė lietuvių mokyklėlė. Kartu su lenkais mokėmės vienoje medinėje Piłsudskio laikų mokykloje. Penktą klasę pradėjau jau Vilniuje. Perėjimas buvo nelengvas, nes iš mažos klasės pakliūti į tris kartus didesnę klasę, į įvairesnę klasę, kur ir reikalavimai yra didesni, buvo gana sudėtinga. Turiu pasakyti, kad man pasisekė su mokykla, nes 39–oji vidurinė, dabar Naujininkų progimnazija, buvo ypatinga mokykla, direktoriui pavyko sutraukti ypatingą kolektyvą, žmones, asmenybes. Ne vien tik dalykų mokymasis mus subrandino kaip asmenis – tų mokytojų elgesys su mumis, pasakojimai ir, sakyčiau, pagalba mums orientuotis pasaulyje buvo labai reikšmingas dalykas. Paminėsiu, pavyzdžiui, istoriką Balį Petrulionį. Vyresnio amžiaus žmonės puikiai atsimena jį kaip nenuilstamą kelionių organizatorių. Pasakysiu tokį pavyzdį, per visas atostogas mes važiuodavome kur nors su juo traukiniu ar autobusu, ir jis sakydavo: „važiuoju į Kijevą 103 kartą“. Arba, pavyzdžiui, tokia lietuvių kalbos mokytoja kaip Aldona Žemaitienė, dar savo laiku Salomėjos Neries mokinė. Patikėkite, aš visiems vaikams linkiu, kad tokie pedagogai su tokia patirtimi visada juos suptų. Man atrodo, net nesvarbu, kaip finansuojama švietimo sistema, bet tokių mokytojų buvimas yra kokybės ženklas. Mokykloje man sekėsi permainingai. Išmokau mokytis galbūt kokioje 6–7 klasėje. Supratau, kaip reikia mokytis. Pradžioje, matyt, nepagavau tos logikos. Man galbūt ir nebuvo įdomūs tie visi dalykai, bet ilgainiui tikrai perpratau ir pradėjo sektis matematika, tikslieji mokslai. Geografija patiko, nes tikrai žinojau atmintinai visas tas valstybes ir sostines, sąsiaurius, kalnus, kuriuos reikėdavo žinoti pažymiui. Tačiau ypatingą įspūdį man paliko istorija, nes turėjome įdomų istoriką, o ir vėliau istorija buvo dėstoma su išmone. Rašymas nekliuvo, bet galbūt ir netapo kažkokia išskirtine pamoka, kurią gavau.

– Ar bėgdavote iš pamokų? Jeigu taip, tai iš kokių?

– Mes buvome nusiteikę taip: jeigu bėgti, tai bėgti visai dienai. Nes Vilnius net ir 70–iaisiais metais buvo beprotiškai įdomus miestas, pilnas visokių pagundų. Eidavome į filmus, žinoma. Toje gatvėje, kur eina tiesiai į Aušros vartus, būdavo bandelių, buvo ir čeburekinė. Tuometinėje Gorkio gatvėje, kuri dabar yra Didžioji, būdavo ir pienas su karštomis bandelėmis. Tai neapsilankyti ten, nepavalgyti ir nepasižiūrėti poros filmų, dar neužlipti ant Gedimino kalno ir kitur nepavaikščioti, tai baikite, kokia čia diena? Vienos dienos neužtekdavo, beje. Bėgimas iš pamokų nebuvo sistemingas dalykas, nes ir poreikio tokio nebuvo. Aš nebijodavau tų pamokų ir mokymasis man nebuvo kažkokia vidinė kančia. Kažkaip mes gerai sutarėme ir klasėje. Klasė buvo ganėtinai įdomi, buvo iš ko ir pasijuokti, ir kažką nuveikti. Tie vienetiniai tokie ištrūkimai į Vilnių būdavo toks gyvenimo pagražinimas, ypatingai pavasarėjant.

– Ar atsimenate, kokius egzaminus laikėte ir kokius pažymius gavote?

– Egzaminai man pasisekė gerai. Baigiamieji buvo, žinoma, lietuvių kalba, matematika, fizika, jeigu gerai atsimenu, ir istorija. Pakankamai daug laikėme, be gailesčio, nes brandos egzaminai nebuvo užskaitomi į aukštosios mokyklos egzaminus. Kitaip sakant, vienus išlaikei ir žvalgeisi, kad po gero mėnesio reikės laikyti kitus, stojamuosius. Tiesą sakant, nebuvo jokios sėkmės, kad vieną gerai išlaikysi ir kitą irgi, nes kitame užduotys kitokios ir gali padaryti tiesiog žioplą klaidą. Aš gerai mokyklą baigiau. Mano vidurkis buvo 4,8 (penkiabalėje sistemoje – DELFI).

– Kaip sekėsi stojimo procesas?

– Stojau į Vilniaus universiteto Pramonės ir ekonomikos fakultetą (PEF). Universitetas turėjo tris ekonomikos fakultetus, pagrįsdamas tą teisingą sovietinės ekonomikos frazę: didžiausia griaunamoji sovietinės sistemos jėga yra ekonomistai. Ir kaip tyčia jų „gamino“ labai daug: buvo prekybininkai, kur įstoti būdavo didžiulė privilegija arba jau būdavo išdalintos kvotos, nes tai potencialiai reiškia prekybinių bazių ir deficitinių prekių skirstymą, mes buvome ta realioji ekonomika, kitaip sakant, įmonės ir organizacijos, Ekonominės kibernetikos fakultetas daugiau ruošė finansininkus ir buhalterius. Tai buvo skirtingi fakultetai ir visi rasdavo darbą, dar kartą patvirtinant, kad sistema veikia blogai. Stojau į tą fakultetą, man pritrūko dešimtųjų balo, kad tapčiau pilnateisiu studentu, buvau kandidatu į studentus. Man teko praeiti labai įdomų laikotarpį, kadangi 1981 metų gruodžio mėnesį išėjo SSRS Gynybos ministro įsakymas, kad kas įstoja iki gruodžio 31 dienos, tie studentai nėra imami į kariuomenę. Tai reiškia, kad buvo pasirinkimas įlipti į kerzinius batus, žinant, kad tuo metu vyko karas Afganistane, didžioji dalis lietuvių ten keliavo, nes reikėjo išmanančių žmonių. Taigi tuometinis Vilniaus rajono karinio komisariato vadovas Jonas Paužolis, kuris vėliau atkūrinėjo Lietuvos kariuomenę, buvo aršiai nusiteikęs prieš mus ir jis tiesiog norėjo mus visus įstumti į kariuomenę. Aš puikiai atsimenu to žmogaus riksmus rusiškai ir mūsų vaikymą po tuos kabinetus su pasakymu: „jūs eisite į SSRS kariuomenę ir tarnausite ten“. Jis nenorėjo pripažinti to įsakymo ir nenorėjo suteikti jokios privilegijos. Bet aš pirmą sesiją išlaikiau labai gerai ir su tuo papildomu raštu, kad įgavau pilnateisio studento statusą, mane paliuosavo. Tačiau su tuo komisariatu ir tuo žmogumi, kurio aš nenorėčiau vertinti labai teigiamai, turėjau dar tikrai nemažų problemų, kol galutinai mane išbraukė iš tų sąrašų.

– O koks buvote studentas? Daugiau studijavote ar studentavote?

– PEF garsėjo kūrybingais studentais. Mūsų kursas buvo ypatingas dar tuo, kad tikrai taip sutapo, kad mes labai bendravome, tebebendraujame iki šios dienos, visas kursas bendravo ganėtinai draugiškai ir niekada nepritrūkdavome humoro. Tie dalykai, kurie būdavo auditorijoje, tai yra viena, bet užsimezgė tiesiog gera draugystė ir studentavimas virto neatskiriama dalimi. Žinote, šeštadienį, po tokių nuobodesnių paskaitų nenueiti į „Bizonų slėnį“, kas dabar yra jau savotiškai tautosakos dalis ir nedaugelis parodytų tą vietą, kur jis buvo, nebuvo įmanoma. O dar tai, kad sugebėdavome įdėti bičiuliams į krepšius, pavyzdžiui, rūkytą žuvį, kurią jie surasdavo po dviejų savaičių ir tėvai išmesdavo iš namų, nes prasmirsdavo visi namai... Bet man studijos sekėsi gerai, neturėjau problemų su studijomis, jos buvo įdomios. Dėstytojai vėlgi buvo geri, mums dėstė, beje, ir Kazimiera Prunskienė, ir Kęstutis Glaveckas, buvo ir kitų įsimintinų asmenybių. Labai tokių, sakyčiau, žavių asmenybių atskiruose dalykuose, pavyzdžiui, filosofijoje ar matematikoje. Kitaip tariant, netgi mokantis nebūdavo nuobodu, o tas puikus kolektyvinis jausmas, sakau, kažkaip tai mus įsuko.

– Ar atsimenate savo pirmąją meilę?

– Dabar jau galima pasakyti, be konkurencijos. Simpatija, matyt, reikėtų daugiau vadinti, negu meile, nes tie jausmai tikrai nebuvo kažkokie ypatingi. Tai buvo tokia viena mergička, mokykloje. Kadangi lankiau ir pramoginius šokius, tai teko šokti su ja poroje ir atsimenu tik vardą jos – Violeta. Buvo šauni labai, grakšti ir gerai šokanti mergina.

– Kokią knygą vakar skaitėte?

– Skaitau dabar vieną iš tų knygų, kurias mėgstu skaityti – istorines knygas apie Afganistaną. Williamso knyga „Afganistanas“, puiki knyga, puikiai išdėstyta šalies istorija ir visi įvykiai. Kadangi Europos Parlamente esu Afganistano delegacijos narys, labai apgailestauju, kad man šita knyga pateko į rankas kiek vėliau, negu reikėtų. Nes ją perskaičius man kažkaip dėliojasi netgi aiškesni vaizdai, ką mes galime nuveikti toje valstybėje, kaip nereikėtų kurti naivių ir, sakyčiau, tokių dirbtinių projektų, kurie galų gale nesuveikia ir nepakeičia valstybės veido.

– O kuri perskaityta per visą gyvenimą knyga Jums padarė didžiausią įtaką?

– Augau knygų deficito laikais ir tuomet knygas reikėdavo pirkti tada, kada tu gauni prie jų prieigą. Todėl mes šeimoje turėjome didelę biblioteką, mano a.a. mama buvo didelė skaitovė, ji skaitydavo viską, kas pakliūdavo po ranka, užsakinėdavo daug laikraščių ir prenumeratos, skaitydavo lietuvių ir rusų kalbomis, nes, reikia pripažinti, truko gerų vertimų į lietuvių kalbą. Man vis dėlto padarė didžiulę įtaką tos knygos, kurios buvo namų bibliotekoje. Tai ir Theodore'as Dreiser'is, ir Erich'as Maria Remarque'as. Perskaičiau visus ir Michailo Šolochovo rinktinius raštus, tai irgi buvo savotiškas pažinimas to laikotarpio. Manyčiau, kad Dreiser'is ir Remarque'as man savo laiku paliko tikrai didžiulę žymę, kadangi laiku pateko į rankas.

– O iš lietuvių autorių galbūt turite kokį nors mėgstamą, ką skaitote?

– Man ypatingai patinka Romualdas Granauskas. Jo kalba yra išskirtinai turtinga, mano manymu. Jis taip pat mėgo šunis, kaip ir aš mėgstu. O iš poetų išskirčiau Joną Strielkūną.

 – Ko klausotės vairuodamas automobilį?

– Paprastai muzikos. Kadangi muzika man leidžia, matyt, ir pailsėti, ir netrukdo koncentracijai jokiu būdu. Nors anksčiau labai nemėgau klausytis garsiai muzikos, dabar kažkaip pasikeitė šitas bruožas manyje. Klausausi klasikinės muzikos, su kuria augau – ir „Gold FM“, ir „Klasikinio roko“ radijas, bet džiazas taip man visuomet yra mielas. Žinių klausausi priklausomai nuo laikotarpio, tikslinėmis valandomis, kad nereikėtų nuolat girdėti tą patį. Stengiuosi išklausyti ir lietuviškai, ir angliškai, kitaip sakant, BBC klausausi taip pat, kadangi labai koncentruotai pateikia kiek platesnį kontekstą, kuris mano darbe yra neišvengiamai reikalingas.

– Jeigu Jums duotų galimybę nemokamai nueiti į šiuolaikinės žvaigždės koncertą, kuri žvaigždė tai būtų?

– Iš pasaulio, ką ir padariau praeitą vasarą, tai nuėjau į „Pink Floyd“ koncertą Kaune, nes ta grupė man padarė didžiulį poveikį. Ir dabar atsimenu, kaip ilgas valandas mes perrašinėjome iš plokštelės į kasetes „Sieną“, tai yra klasika. O iš lietuvių aš mielai nueičiau į „Brolius“, į Andriaus Mamontovo koncertą arba į Jurgos Šeduikytės koncertą.

– Ar mėgstate Holivudinius filmus?

– Taip. Nemanau, kad tai yra markė, kuri vien tik susijusi su popsu arba su saldžiais kažkokiais dalykais. Ne, anaiptol. Man Franciso Fordo Coppolos filmai patinka. Pavyzdžiui, aktoriai tokie, kaip Robertas De Niro, yra tie, kuriuos tikrai stebiu. Nors, žinoma, nededu lygybės ženklo tarp amerikietiško ir europietiško filmo, ypatingai prancūziško ar itališko, jie yra skirtingi, galbūt skirtingais laikotarpiais norisi skirtingos produkcijos. Bet Holivudą vertinu aukštai.

 – Ar yra koks nors filmas, kuris, atrodo, nenusibosta, ir kurį galėtumėte žiūrėti daug kartų?

– Pavyzdžiui, F. Coppolos „Krikštatėvis“ man yra vienas iš tų filmų. Jis yra tikrai puiki inscenizacija, labai gerai parinkti charakteriai, puikiai perteikta dvasia. Manau, kad netgi tas blogis toje juostoje, nes kalbama iš esmės apie nusikalstamą veiką, jis nebūtinai yra toks atstumiantis. Tu jį stebi ir galbūt žinai, kad tai, žinoma, blogai, bet tai yra pateikta per tokius išgyvenimus ir tokią įvykių eigą, kad galima pasimokyti, gerąja to žodžio prasme.

– Žiūrint į Jūsų asmenybę, asmenines savybes, kuris filmų herojus galėtumėte būti?

– Net nežinau. Aš tikiuosi, kad aš galėčiau suvaidinti daug herojų. Vieno vaidmens žmogus yra vieno vaidmens žmogus. Nežinau, ar politikoje ar toks vienas vaidmuo yra paaiškinantis. Iš „Krikštatėvio“ labiausiai atitinka, man atrodo, tas jaunesnysis brolis, kuris perėmė valdžią ir galias. Jis nebūtinai visada pritarė tokiam smurtui ir prievartai, bet stengdavosi sukurti protingą sprendimą. Aš esu už tokį sprendimą, kur nebūtinai turi būti daug judesio. Galbūt išsakytos mintys ar dialogas toks pat svarbus kaip ir greitas veiksmas.

 – Kaip uždirbote pirmuosius pinigus?

– Labai, sakyčiau, įprastu būdu. Mus mokykla vežė į kolūkį po aštuntos klasės, į Adutiškį. Dirbome nuobodžius ir, sakyčiau, netgi pavojingus darbus. Kiek atsimenu, tvarkėme senų trąšų sandėlius. Dabar tai būtų, matyt, beveik nuodų zona, o tada be pirštinių, be nieko, kažkaip tvarkėmės. Nedaug tada uždirbome, bet smagus buvo laikas. Tų pinigų nebuvo tiek daug, apie ypatingus pirkinius tuo metu net nereikėjo svajoti, tai buvo tokie kišenpinigiai daugiau, kur galima bandelėms išleisti pabėgus iš pamokų, nueiti į gerą kiną ir po to papietauti.

– Jeigu galėtumėte prikelti kokią nors istorinę asmenybę, su kuria norėtumėte kavos išgerti ir pakalbėti, kas tai būtų?

– Aš, matyt, mielai pasidalinčiau kava su pokario partizanais. Tai laikotarpis, kuris man seniai žinomas, nuo mažų dienų, nes šeimoje apie tai nuolat kalbėdavome. Su tais žuvusiais, su tais draugais, kurie dalinosi tuo mažu blindažu ar slėptuve, būtų su jais smagu išgerti kavos. Ir ne su vienu, bet, pavyzdžiui, susėdus prie būrio, kad jie papasakotų savo kasdienybę, gyvenimą, tas mintis ir lūkesčius. Manau, kad tai būtų nepakartojama.

– Jums tikrai teko susitikti ir kalbėtis ne su vienu dabartiniu pasaulio lyderiu, bet jeigu Jūs turėtumėte galimybę akis į akį pasikalbėti, kas tai būtų?

– Matyt, mielai pakalbėčiau su Baracku Obama. Nes laikau jį labai intelektualiu, laisvu ir labai savarankiškai mąstančiu politiku. Galbūt ne visi jo sprendimai man yra suprantami, bet pasiginčyti su juo, aptarti geopolitinius procesus, būtų įdomu. Tikrai sutikčiau apmokėti kavą ir net pietus, jeigu pasitaikytų tokia galimybė.

– Gal yra koks nors pasaulio lyderis, su kuriuo nenorėtumėte susitikti? Jeigu paskambintų, tarkime, Vladimiras Putinas ar Kim Jong Unas?

– Šitie lyderiai jau yra tokie taškiniai, kurie tapo savotiškai su minuso ženklu. Bet aš noriu pasakyti, kad yra labai daug antro rango žmonių, kurie taip pat kuria tą visą aplinką ir panašiai. Nenorėčiau turėti nieko bendro net su jų aplinka, nes manau, atsakomybė yra kolektyvinė, ne jo vieno yra tie priimami ir įvykdomi sprendimai, dėl kurių kenčia daug žmonių ir kuriama nereikalinga įtampa. Matyt, tikrai nenorėčiau matyti tokių žmonių, kurie iki kaulų smegenų korumpuoti, kaip Viktoras Janukovyčius – melagių melagis, dviveidis, įvykdęs daug nusikaltimų, akivaizdžių nusikaltimų. Arba tų, kurie, tarkime, pasitraukė nuo valdžios ir vėliau sužinai, deja, kiek jie yra blogo padarę. Galėčiau vardinti labai daug, ir Rytų, ir Vidurio Europoje, su kuriais daugiau tenka padirbėti. Bet tokių žmonių, deja, aš matau nemažėjantį skaičių, ir aš labai tikiuosi, kad vis dėlto kažkokios sankcijos prieš juos ir visuomenės viduje, ir galbūt tarptautinės su laiku atsiras, ir pasaulis išras tam tikrą priešnuodį prieš juos.

– Ar Lietuvoje yra tokių žmonių, kurių pažiūros ar veiksmai Jums yra absoliučiai nepriimtinos?

– Yra tokių žmonių, yra tokių politikų. Man teko dirbti trijuose Seimuose. Turiu pasakyti, kad kiekviename būdavo saujelė žmonių, su kuriais aš nebendraudavau. Ir ne dėl to, kad neturėjau interesų, bet neturėjau noro su jais bendrauti, atvirai tariant. Nes kartais būdamas Seime matai įvykius kitaip ir iš arčiau ir giliau, ir ta vieša vaidyba arba toks dviveidis gyvenimas, kur matai vieną, o jie bando pateikti kitaip, man neleisdavo peržengti tos raudonos linijos. Šiame Seime taip pat matau tokių žmonių, deja.

– Turite tikrai didelę politinę patirtį, galbūt atsimenate kokią nors frazę iš kolegų, kuri Jus neigiama prasme pribloškė?

– Yra tokių nutikimų ir nemažai. Man teko irgi patirti daug nusivylimo arba savotiškų praregėjimų. Atrodo, dirbi su žmonėmis ir ugdai pasitikėjimą, bendrumą, tuo metu už tavo pečių arba visai šalia kuriama kažkokia situacija, nukreipta išimtinai prieš tave arba apskritai prieš tą visą aplinką, kurią bandei kurti ir pakeisti. Aš galbūt neišskirčiau vienos tokios, bet man teko patirti ir išdavysčių, teko tiesiog būti šmeižiamam, bet mano gyvenimo credo yra neprisiminti, kas yra bloga, o daryti tai, kas galbūt galėtų užkirsti kelią tam ateityje.

– Minėjote, kad labai mylite šunis ir dar paminėjote, kad norėtumėte susitikti su Baracku Obama. Jeigu taptumėte prezidentu, ar kaip ir jis apgyvendintumėte savo šunis Prezidentūroje?

– Turiu du šunis. Kai kurie žmonės mano, kad jie yra perteklinis gyvenimo elementas. Ne ne. Aš manau, kad jie yra tai, kas natūraliai mus supa. Manau, kad Lietuva eina labai teisingu keliu keisdama kardinaliai požiūrį į gyvūnus, pas mus mažiau ir mažiau beglobių. Aš žaviuosi savanoriais, kurie leidžia savo pinigus, skiria savo laiką, prisiima į namus dešimtis gyvūnų. Aukščiausia pagarba tokiems žmonėms Ar šunys apsigyventų Daukanto rūmuose? Nežinau, gal apsilankytų, bet aš stengčiausi ir per tai siųsti tam tikrą, sakyčiau, ženklą žmonėms, kad nesvarbu, kokio lygio yra vadovas, visų pirma jis turi būti žmogumi. Žmogaus savybės atsiskleidžia ypatingai per santykį su gyvūnais, todėl tikrai tas būtų ir mano tolimesnio gyvenimo ir elgesio norma.

– Minėjote, kad vaikystėje gaudavote į kailį, koks pats tėvas esate – griežtas ar nuolaidesnis?

– Esu skirtingas, nes laikai yra skirtingi ir galimybės yra visai kitokios. Aš esu, manau, įsiklausantis, leidžiantis vaikams pasirinkti patiems. Galiu pasiūlyti, padėti, patarti, bet nesu linkęs per prievartą primesti savo supratimą arba gyvenimo būdą, nes sukurti nelaimingą gyvenimą yra lengva, bet po to niekas nenori prisiimti atsakomybės. Todėl aš norėčiau, kad mano vaikai, galbūt lėčiau arba darydami klaidas, vis tiek pasirinktų savo gyvenimo kelią, ir aš pasiruošęs būti šalia jų, bet tikrai nerašysiu jiems instrukcijų, kaip tą gyvenimo kelią nueiti.

– Jūs tapote diplomatu labai jaunas, reikėjo viską pradėti praktiškai nuo nulio. Ar pasitaikydavo tada kuriozų?

– Dieve mano, jų būdavo daugybė, nes mes visko to mokėmės savo veikla. Žinoma, pavyko galbūt išvengti politinių nesusipratimų, kurie galėtų susikurti vėliau po tokių klaidų. Mes, kaip valstybė, pradėjome nuo nulio, turėjome sukurti patys tą sistemą. Atsimenu Užsienio reikalų ministeriją, kurioje dirbo kone trisdešimt žmonių, departamentas dabar pasakytumėte, bet viskas gi vystėsi, ėjo į priekį. O žioplų klaidų buvo, be jokios abejonės, svarbu į jas žiūrėti linksmai. Vieną tokį dalyką galbūt paminėsiu, kuomet sumaišiau laikus ir vietoj vakarinio pamaniau, kad yra rytinis renginys. Vieną išvadą padariau tada: skaityti reikia įdėmiai viską iki paskutinio taško. Tai aš ryte atėjau į tą vakarinį renginį.

– Koks yra Jūsų mylimiausias miestas Lietuvoje?

– Vilnius, nes aš manau, kad Vilnius turi ypatingą dvasią ir architektūrą. Man labai patinka Barokas. Aš labai apgailestauju, kad Vilniuje nėra mano mylimo architektūros stiliaus Art nouveau. Jam labai pritrūko laiko Vilniuje ir istorinės sėkmės, kad tas stilius taptų dar labiau matomas, jaučiamas. Į to laikotarpio taip vadinamą auksinį amžių, Vilnius, deja, nepakliuvo. Dėl įvairių priežasčių. Bet Barokas ir ta ypatinga harmonija su gamta Vilniuje... Tikrai prisipažinsiu, man neteko matyti tokio europietiško miesto, kad taip šalia būtų tas laukinis miškas ir štai urbanizuota teritorija – Vilnius. Tai išlaikykime šitą dalyką tokioje harmonijoje, kaip Vilnius yra sukurtas. O šiaip Vilniaus ir landšaftas, ir Senamiestis yra ypatingas. Nenorėčiau Vilniaus keisti į jokį kitą miestą.

 Delfi.lt, Aleksandra Ketlerienė