Ką V. Andriukaičio ir V. Ušacko sutarimas žada Lietuvai ir jos Rytų politikai

2019 03 27 Raktažodžiai: 2014-2019 m. kadencijos archyvas
small20181108 EP

Kaip surežisuoti pasirodė du “santykių su Rytais gerinimo” ekspertai – V. Andriukaitis ir V. Ušackas.

V. Andriukaitis Rusijos blogį palygino su augančiu Lietuvos "blogiu", suprask mes keliame grėsmes kaimynams. Abu kviečiamai kalbėjo apie bendradarbiavimo su Rusija neįkainojamą svarbą. Abu netaria nei žodžio apie Ukrainos teritorijų okupaciją. Abu sutariamai jau nebemato Astravo problemos sprendimo. Abu, gal kiek skirtingais terminais, vėl aktyviai agituoja už santykius su A. Lukašenka plačiu frontu. Vėl lipame ant to pačio grėblio, lyg Lietuvos užsienio politika neturi jokios patirties ir mūsų nieko neišmokė.

V. Ušackas eina dar toliau ir kalbėdamas apie kažkokius mistinius naujus globalius giluminius iššūkius ir naujus Lietuvos interesus, siūlo atsisakyti principinės Lietuvos pozicijos dėl ES-Baltarusijos partnerystės.

Priminsiu, kad į šį ruošiamą dokumentą Lietuva reikalauja įtraukti punktą, jog Baltarusija turi paruošti ir suderinti Astravo atominės saugumo planą, atsižvelgiant į stress-testų rezultatus. Baltarusija atsisako tai padaryti ir toliau ignoruoja ES iškeltas sąlygas. Logiška, kad Lietuva blokuoja šio partnerystės dokumento pasirašymą, tuo pačiu reikalaudama iš ES pilno solidarumo ir supratimo. Ir tai yra absoliučiai teisinga pozicija, nes šis susitarimas – bene vienintelis Lietuvai likęs instrumentas siekiant paveikti Baltarusiją dėl atominės saugumo. Remiu tokią URM poziciją ir dar tikiuosi, kad ją remia Vyriausybė.

Akivaizdu, Baltarusija ir Kremlius išvystė galingą kampaniją, spaudžiančią Lietuvą atsisakyti savo veto teisės. Ne kartą girdėta logika – nespauskim Rytų, bendradarbiaukim, gal draugaudami ką nors gausim atgalios. Nenustebino, tik buvo įdomu, kas Lietuvoje pirmas viešai prabils prieš Lietuvos interesus ir principinę poziciją pavojingos Astravo atominės klausimu. Ir bingo – V. Ušackas. Dar pasiūlydamas kaip prizą už Astravą baltarusiams arba kinams atiduoti 30 proc. naujojo Klaipėdos uosto akcijų.

Kad visiškai priblokšti savo įtaka, V. Ušackas paskelbė, kad per savo buvusio štabo narius (su kuriais ir yra ruoštos panašios į baltarusišką programos) netiesiogiai kontroliuoja ar patarinėja net trims kandidatams į prezidentus.

Negalima užmiršti ir fakto, kad V. Ušacko ir R. Šimašiaus ministravimo laikais, Lietuvoje buvo faktiškai panaikintas URM, bankų , finansinių institucijų ir teisėsaugos bendradarbiavimas, ko pasekmė – gėdingas A. Beliackio areštas ir įkalinimas. Tokia Baltarusijos režimui palanki linija tebegalioja iki šiol, kai Baltarusijos opozicionierių pagalbos prašymus faktiškai spendžia ne URM, o juos atmetinėja nauja valstybė valstybėje – Migracijos departamentas.

Šiandien akivaizdu, kad Lietuva yra pavargusi nuo savo valdžios politikos Astravo klausimu bejėgystės. Savo neveiklumu ir tokiais argumentais kaip V. Ušacko, bandoma įtikinti, kad kito kelio, kaip tik susitaikyti su pralaimėjimu, nėra.

Tai netiesa. Laikas koalicijoms su ES valstybėmis nepasibaigė ir tai bus jau naujojo Prezidento atsakomybė.